NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=636&FId=1534
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KARALIUS LIKO GYVAS, KAD PIRMĄDIEN VELYKŲ ĖJO VOGTŲ
Kitąkart karalius kietai uždraudė belaikyt senus žmones. Kas nepaklausys, tam galas.
Pasisodino žmogus seną savo tėvą rateliuos ir veža jį miškan, ė jo paties sūnelis seka. Nuvežė ir, palikęs tenai su visais rateliais, grįžta.
– Tėveli, – sako jo sūnelis, paliktojo vaikaitis, – ė kam gi ratelius palikai? Kuo aš tave beišvešiu, kai pasensi?
Žmogus sustojo, pagalvojo, sugrįžo atgal miškan ir parsivežė tėvą namo.
– Geriau, – sako, – jį namie kur pakavosiu nuo karaliaus tarnų.
Nusivedė jaujon ir ėmė jį slaptai valgydinti.
Tuo čėsu užėjo blogi metai – nebebuvo ko sėt. Nuėjo žmogus jaujon tėvui pasbėdotų:
– Tėveli, kas daryt, kad neturim kuo lauko apsėt?
Ir sako senas žmogus:
– Nuplėšk dangčių, kur ne teip senai dengtas, iškulk jį ir, ką sukulsi, raitas neškis sėtų. Tik pradėdamas pasklausyk, ką tenai sako.
Žmogus teip ir padarė. Nuplėšė dagčių, kur ne teip senai dengtas, iškūlė jį, išsinešė laukan raitas ir ėmė dulkint. Pirma pripuolo ant žemę ir klausos. Ė tenai kalba:
– Pastrauk toliau, pastrauk toliau, pasėk rečiau, pasėk rečiau…
Pasėjo žmogus dulkes ir laukia, kas bus. Ė kad užaugo rugių – neišpasakyta gražybė!
Važiuoja pro šalį karalius ir mato, kad niekur tokių rugių nėr – nors važiuotas par juos važiuok. Ir klausia:
– Kieno čia rugiai?
Davedė jam tą žmogų. Karalius ir klausia:
– Iš kur gavai tokios sėklos?
Nusgando žmogus. Ė kąg bepasakys, nepaklausęs karaliaus?
Bet tuojau susigriebė: „Pasisakysiu, ir gana! Kas bus, tas bus”.
– Turiu, karaliau, seną tėvą. Aš jį tebelaikau jaujoj, nuo tavęs pakavojęs. Anas mane ir pamokė:
„Nuplėšk dangčių, kur ne teip senai dengtas, iškulk jį ir, ką sukulsi, raitas išsinešęs pasėk. Tik pasklausyk, ką tenai sako”. Aš teip ir padariau. O kai ėmiau klausytis, tai išgirdau dirvą kalbant: „Pastrauk toliau, pastrauk toliau, pasėk rečiau, pasėk rečiau…“ Aš teip ir padariau. Pasėjau dulkių – suslaukiau grūdų. Tai senas žmogus bus man atsiteisęs, kad aš jį penėjau.
– Jei tavo tėvas toks žiniuonė, tai tegul pasako, kada anas mirs ir kada ašen mirsiu.
Nuėjo žmogus paklaustų. Ė tėvas ir sako:
– Ašenai mirsiu kalėdose, ė karalius mirs velykose, jei pirmądien neišeis vogtų.
Klausyt ar neklausyt? Karaliui eit vogtų ir da pirmądien velykų! Gal tas teip sau pamelavo? Bet atėjo kalėdos – ir senas žmogus numirė. Viena išsipildė – gali ir antra išsipildyt. Nusgando karalius, mirt nesnori. Nėr kas daro. Anksti pirmądien velykų apsvilko sena rudine, kad niekas nepažintų, ir išėjo vogtų. Eina, eina ir sustinka kitą tokį žmogų. Ir klausia jį:
– Kurgi eini?
– Einu, – sako, – vogtų. Girdėjau, karaliaus dešnė ranka daug pinigų turiąs.
– Tai eime dvejuos vogtų, – sako karalius.
Ir nuėjo abudu. Sustojo ministro pasienyj. Vagis ir sako karaliui:
– Lipk pirmas.
– Ne, – sako karalius,– aš neinlipsiu teip aušktai. Lipk pats, aš žemėj pabūsiu, sargyboj.
Inlipė vagis pro langą, kur ministro pinigai, prisivogė jų ir klausos, ką kitan pakajun už sienos šneka. Ė tenai karaliaus dešnė ranka, pirmas jo pavaduotojas, sako tarnui, valgymų gėrimų padavėjui:
– Kai ateis pakviestas karalius baliun, tai pirman kieliškan vyno pridėk tručyznos. Kai jo nebeliks, aš būsiu karalius ir valdysiu jo karalystę.
Nulipė vagis žemėn, ne tiek nudžiugęs, kad pinigų pasisekė pasivogti, kiek susisielojęs del karaliaus.
– Imkis, – sako, – savo dalią. Bet kas duos žinią karaliui, ką ministras ketina jam padaryt: jį nutrūčyt ir jo karalystę pasiimt?
– Ministro pinigus turėk sau visus, ė žinią karaliui aš paduosiu.
Ir nuėjo sau.
Vakare atėjo karalius baliun. Ministras gražiai jį sustiko, geroj vietoj pasodino, kaip reikia, ir duoda jam pirmam kielišką ušgert.
– Ne, – sako karalius – vaišingas gaspadorius pats avo svečią užgeria.
Nebėr kas daro. Karalius liepia – ministras klauso. Paėmė karaliui pritaisytą kielišką, išgėrė – ir tuoj nugriuvo nebegyvas.
Teip karalius ir išliko gyvas, kad pirmądien velykų ėjo vogtų.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 162