NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=346&FId=3025
PAVADINIMAS: 1929-1940 m. konservacinių darbų rezultatų apibendrinimas
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Konservaciniai Trakų salos pilies 1929-1940 m. darbai, nors dar nevisai baigti, bet jau įgalino ištirti ją, kaip tvirtovę ir didžiojo kunigaikščio rezidenciją. Šiandien, kai beveik visai pašalintos ją užgriuvusios griuvenos ir žemės, jau galime didesniu tikrumu atkurti jos pirmykštį planą ir atskirų dalių išsidėstymą, žodžiu, atkurti ją tokią, kokia buvo, kai joje gyveno Didysis Kunigaikštis Vytautas.
(...) XV šimtmetyje ežero vanduo veikiausiai prieidavo ligi priešpilio sienų, o perkasas taip pat buvo prileistas vandens. Apie tai liudija faktas, kad išorinių priešpilio (kazematų) sienų pamatai ir perkaso sienos buvo mūrijamos vartojant ne kalkių skiedinį, bet molį. Priešpilis, kurio viduje aplink buvo pastatyti kazematai, plane yra trapezoido pavidalo. Tačiau netaisyklinga trapecijos forma nėra atsitiktinė: ji atitiko salos formą, o pastaroji pasirinkta dalinai ir dėl strateginių sumetimų, būtent: trumposios trapezoido kraštinės nukreiptos į pietus ir rytus, iš kur galėjo, dėl kranto artumo, stipriausiai veržtis priešas, ir kai sienos buvo trumpos, jos sudarė mažesnį šaudymo taikinį, tuo tarpu iš vakarų, iš kur mažiausiai tikėtasi priešo, tais pačiais sumetimais panaudota ilgesnė siena. Visa tai turėjo dar ir tą praktinę reikšmę, kad ilga priešpilio siena saugojo nuo čia vyraujančių šaltų vakarų vėjų ir lietaus, o trumpesnė pietų siena mesdavo į priešpilio kiemą, palyginti, nedidelį šešėlį, ir saulė šildydavo ilgesnę dienos dalį, kas buvo reikalinga, nes šitame kieme koncentravosi didžiojo kunigaikščio gynėjų gyvenimas: čia stovėjo sargyba, vykdavo kariniai pratimai, prie ugniakurų valgydavo ir t.t. Kad čia gyvenimo virte virta, rodo ir gausūs žvėrių bei paukščių kaulai, kurių rasta dalinai atkasus šitą kiemą. Kiemo dydis buvo apie 40x55 m. (apie 0,25 ha). Aplink kiemą iš trijų pusių stovėjo kazematai, o iš ketvirtos buvo iškilęs nežemas perkaso mūras.
Prie dviejų priešpilio kampų pietuose buvo pastatyta po bokštą, kurie apačioje buvo keturšoniai, oviršuje apvalūs; jie buvo beveik perdėm išsikišę į lauką už išorinių kazematų sienų, kas reikalinga šoniniam apšaudymui, kai puolant pilį kova eina prie pat sienų. Trečias bokštas, kuris taip pat buvo išsikišęs iš vakarinių kazematų mūrų į lauko pusę, stovėjo ne ties priešpilio kampu, bet kiek atokiau nuo jo. Įsidėmėtina ir tai, kad ties ketvirtu priešpilio kampu, prie pietinio perkaso galo, nėra bokšto. Bokštų atitraukimas nuo perkaso galima būtų aiškinti tuo, kad jie toliau stovėdami turėjo didesnį apšaudomąjį plotą ir sėkmingiau gynė perkaso galus, pro kur priešai veikiausiai verždavosi, norėdami iš čia greičiau patekti į pilį. (...) Pietvakarių bokštas į apatinį (parterinį) aukštą neturėjo jokio įėjimo, galimas dalykas, kad čia buvo kalėjimas. Kaliniai buvo nuleidžiami iš viršaus, o maistą jiems paduodavo pro mažą pailgą horizontalią skylę (plyšį), paliktą mūre per visą sienos storumą (...). Bokštų aukštai vienas nuo antro buvo atskirti mediniais grįslais (perdengimais). Trečiajame ir ketvirtajame aukštuose buvo šaudomosios angos, kurių grupės buvo nukreiptos į tarp jų esančius priešpilio vartus. Penktame aukšte, galimas dalykas, buvo medinės šaudomosios galerijos (hurdicijos). Bokštų sienų storis buvo gana žymus, apačioje jis siekdavo 3 m. Pačioje mūro sienoje įvairiomis kryptimis ėjo laiptai, kurie jungė vieną aukštą su kitu. Bokštai buvo apdengti aukštais stiegių (čerpių, dokaukių) stogais (...). Be šių trijų bokštų buvo dar ir ketvirtas - priešpilio vartų bokštas, pro kurį reikėdavo eiti, norint patekti į priešpilį iš ežero pusės (...). Atkasus vartų vietą, užtikti pakeliamojo tilto likučiai; šis tiltas jungė vartus su kalstų tiltu (...).
Kazematų trobesiai veikiausiai buvo dviejų aukštų. Apatinėse, beveik kvadratinėse, 8x8 m dydžio patalpose buvo šovinių, maisto ir kuro atsargų sandėliai, o gal ir galvijų tvartai, o viršutinės buvo skirtos įgulai. Apatinių patalpų pilyje buvo apie 20 (...) jos teturėjo po vieną labai nedidelį langelį ir po vieną durų angą, be to, jos dėl didesnio anų laikų ežerų vandens aukščio, turėjo būti labai drėgnos. (...) Kazematuose užtikta plytinių aslų pėdsakų, kūrenimo įrengimų. Strateginiu atžvilgiu įdomi išorinių mūrų, esančių tarp bokštų linija, kuri nėra tiesi, bet įlaužta ties viduriu, dėl ko sienos pasiduoda į lauko pusę ir palengvina šoninį apšaudymą, kai pilis puolama iš lauko pusės.
(...) Perkasas buvo priešpilio kiemo šiaurryčių pusėje, ir nuo priešpilio jį skyrė gana aukštai iškilusi siena. Perkaso plotis sudarė apie 11 m, jo abu šonai buvo apmūryti stačiomis sienomis, kurių aukštis siekė apie 6 m. Perkaso sienos, o taip pat ir pilies frontonas, santykyje su priešakine priešpilio (kitaip sakant, didžiųjų vartų) siena sudarė 45 laipsn. kampą. Tatai nėra atsitiktinis reiškinys, bet sąmoningas pilies fronto sienų apšaudymo susilpninimas tam atvejui, kai pilis priešo puolama iš priešpilio vartų pusės; pačios pilies puolimą iš priešpilio pusės sunkino dar ir tai, kad ji stovėjo pakilesnėje, negu priešpilis, vietoje.
Kaip gi buvo susisiekiama per perkasą iš priešpilio su pilimi?
Kol kas tatai galutinai išspręsti sunku, nes jeigu ties frontiniu pilies bokštu neužtikta jokio tilto, kuris būtų jungęs abi pilies dalis, pėdsakų, tai dar nereiškia, kad jo čia nebūta. Bet visai galimas daiktas, kad abi salos pilies dalis jungė, palyginti, siauri, 1,50 m pločio tilteliai, kurie galėjo būti ant arkadų, buvusių prie perkaso galų ir jungusių abi sienas; tokių arkadų pėdsakų rasta (...). Taip pat reikia pažymėti, kad perkasas nėra tiesus, bet laužtinis, nors ir labai bukais kampais, ir dėl to, stovėdamas viename perkaso gale, negali matyti jo antro galo, kas veikiausiai turėjo strateginės reikšmės.
(...) Pilies forma plane - stačiakampainis, kurio kraštinių ilgis 35x27 m, triaukščių sienų aukštis 15 m; priešakinėje dalyje iškilęs didžiulis kvadratinis 10x10 m bokštas (donžonas), kurio 6 aukštai (kondignacijos) sudaro apie 25 m. Jį rėmė tvirti kontraforsai kampuose ir po du iš šonų. Apatinė pilies sienos dalis, apie 2 m aukščio nuo žemės, buvo apmūryta plytomis, papuošiant juodgalių perdegtų (sugargožėjusių) plytų ornamentu; antro aukšto akmenys palikti pliki, o trečias - vėl apmūrytas plytomis. Matyti aiškių pėdsakų, liudijančių, kad išorinės pilies sienos yra buvusios tinkuotos. Stogai veikiausiai buvo dvišlaičiai, stieginiai, taip pat dvišlaitis buvo ir bokšto stogas. Pilies vartus iš šonų saugojo dvi mūro sienos, kurios ėjo nuo pilies priešakio perkaso kryptimi. Gal tarp jų buvo pakeliamasis tiltas, kurio ašių gulyklos matyti dar šiandien tebesančiuose prie vartų pamatų akmenyse.
Čia pastebime visą uždarymo sutvirtinimų sistemą: akmenines staktas, kurios neduoda iškelti vartų (durų), nuleidžiamų grotų, o taip pat milžiniško skląsčio pėdsakus. Viršum įėjimo į vartus buvo gotiški kryžminiai skliautai, atsispyrę į keturias dailios berniuko galvos pavidalo atsparas (konsoles). Tarpuvartėje buvo akmenų grindinys, toks pats grindinys buvo ir pilies kiemelyje (...).
Pilies kiemelis 11x22 m dydžio, nuo vartų į priešingą pusę jis labai nuotakus, viršus atviras. Lietaus vanduo subėgdavo negiliu per vidurį kiemo einančiu grioveliu į tam tikrą žemajame kiemo gale esančią piltuvo pavidalo duobelę (o iš čia kur pasidėdavo - dar neišaiškinta). Iš dviejų kiemo pusių iškilusios aukštos pilies sparnų sienos, iš trečios - jį uždaro taip pat aukšta siena, kuri jungė abu sparnus. Pagal šitas sienas ėjo dviejų aukštų medinės galerijos, kurios jungė gyvenamuosius kambarius. Į šias galerijas buvo einama mūriniais laiptais storose donžono sienose. Iš apatinių galerijų aukšto pro puošnų gotišką dešiniojo sparno portalą patenki į reprezentacinę salę, kuri užėmė visą dešinį sparną antrame pilies aukšte. Salė, kurios dydis buvo 9x21 m, teturėjo tik šį vieną įėjimą; jos 5 langai buvo giliose nišose; viršuje - gotiški žvaigždiniai skliautai. Salės aukštis ties skliautų raktu - 5,50 m. Skliautų atsparos buvo įmūrytos visai žemai, vos 0,80 m nuo aslos. Salę apšildydavo židinys, kuris buvo prie sienos, toliau nuo durų į kairę. Be to, salės kampe, netoli kurio buvo židinys, asla taip pat buvo šilto oro šildoma: šiluma čia patekdavo iš rūsyje po sale buvusios virtuvės iš išsivaikščiodavo tam tikrais po asla esančiais kanalais. Tatai buvo primityvus "centrinis" šildymas. Salės sienos ir skliautai buvo ištinkuoti ir gausiai įvairiomis spalvomis išpuošti. Langų stiklai buvo įrėminti į mažus alavinius rėmelius. Asla buvo išklota degto molio plytelėmis. Ši salė pilyje yra pati didžioji, ir, sprendžiant iš jos turtingo vidaus įrengimo, ji turėjo būti reprezentacinė, joje veikiausiai priiminėti pasiuntiniai ir kelti pokyliai, o gal ir pamaldos būdavo laikomos.
Viršum salės, trečiame pilies aukšte, buvo 3 kambariai, arba menės, kurių dydis plane buvo 10x7 m, visi trys taip pat su gotiškais žvaigždiniais skliautais. (...) Gyvenamieji kambariai, tik mažesni, buvo ir kairiajame sparne: po 3 antrame ir trečiame aukštuose. Taigi pilyje kartu buvo 9 gyvenamieji kambariai. (...) Paskutinis (rytinis) kairiojo sparno kambarys antrame aukšte buvo kiek aukštesnis, ir jo įeinamosios durys didesnės, be to, jį jungė su rūsiu tam tikri sienoje paslėpti mūriniai laiptai; pagaliau, konservacijos metu užtikti polichromijos likučiai, - visa tai liudija apie ypatingą šio kambario paskirtį. Galimas dalykas, tai buvo didžiojo kunigaikščio gyvenamasis kambarys. Šalimais esą kambariai, veikiausiai buvo moterų kambariai, nes pašalinant griuvenas, užtikta kai kurių apie tai liudijančių smulkmenų, kaip antai: gintarinių papuošalų, moteriškų užriestų sliurių ir kt. (...).
Apatinį pilies aukštą užėmė aukšti ir ruimingi rūsiai, tiksliau pusrūsiai, kurių sienų didesnė dalis buvo iškilusi viršum aplinkinės aikštelės paviršiaus. Po reprezentacine sale buvo du dideli rūsiai, kurie turėjo po vieną siaurą langą, ir vienas (rytinis - mažesnis). (...) Iš vieno rūsio į antrą buvo perėjimai, kurių tarpduriuose buvo įdubimai; pastarųjų aprūkimas liudija, kad jose degdavo skalos arba aliejinės lemputės. Šviesiuose rūsiuose veikiausiai buvo laikomas midus, vynas, o tamsiajame - gal iždas (atsitiktinai prie pastarojo sienos rasta apie 70 XVII šimtmečio rusų ir švedų monetų). Be išvardintų trijų rūsių, buvo čia dar ir ketvirtas rūsys virtuvė, iš kurios buvo šildoma reprezentacinės salės asla. Į šį rūsį buvo atskiras ėjimas, veikiausiai iš prieangio, kuris varstant duris, palaikydavo šilumą. Po kairiuoju sparnu buvo taip pat trys tarp savęs sujungti rūsiai, į kuriuos iš kiemelio įeiti tebuvo vienos durys (...) reikia dar atsiminti ir pilies stogą ir pastoges, kur, pilies apsiausties metu, galėjo būti įgula ir šaudyti priešą iš viršutinėje sienos dalyje esančių šaudomųjų angų. Prie šitų angų buvo einama vingiuotais laiptais, kurie išmūryti bokšto sienose. Šitie laiptai jungė kiekvieną bokšto aukštą, kur buvo po kambarį. Šitos patalpos veikiausiai buvo skirtos sargybai, kuri dieną ir naktį saugojo pilį; jos nebuvo kūrenamos, o sargyba, norėdama pasišildyti, galerijomis išeidavo iš bokšto, kur trečiame aukšte, donžono sienoje, prie kairiojo sparno, buvo gilus įdubimas: čia buvo išmūryti suolai, ir čia veikiausiai buvo sukuriami ugniakurai pasišildyti (aprūkimo likučių dar ir šiandien ten matome). Šitoje nišoje buvo įpriešpilio pusę langelis, pro kurį sargyba galėjo susižinoti su priešpilio įgula, kas buvo svarbu kurio nors aliarmo metu. Priešpaskutinis donžono aukštas gal buvo skirtas koplytėlei. Už tai kalba gotiškų žvaigždinių skliautų likučiai, smailialankis langas, vienintelis visoje pilyje, o taip pat ir sienų polichromijos pėdsakai. Vakaruose būdavo paprotys svarbiausius bokštus pavesti kuriam nors šventajam, pvz., šv. Jurgiui.
Taip apytikriai turėjo atrodyti Trakų pilis, sprendžiant iš 10 metų konservacinių darbų laiku atliktų tyrinėjimų.
VAIZDO / GARSO DUOMENYS:
Trakų salos pilies planas (1941 m.)
FIKSUOTOJAS: J. Borovskis
FIKSAVIMO METAI: 1940-1941
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Konservacinių darbų rezultatų apibendrinimas.
SKELBTA LEIDINYJE:
BOROVSKIS, J. Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo Kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacinių darbų šviesoje. Iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. Kaunas, 1941, t. 1, p. 199-211.
PASTABOS: BOROVSKIS, J. Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo Kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacinių darbų šviesoje. Iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. Kaunas, 1941, t. 1, p. 199-211.