NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?OId=335&FId=775
PAVADINIMAS: Stakliškių lobio medalionai
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Medalionai – svarbiausia ir brangiausia papuošalų dalis. Ypač gražiai turėjo atrodyti kryžiaus formos medalionas, padarytas iš plonos (iki 2 mm storio) sidabrinės plokštelės, kurios išorinė pusė puošta įvairiomis spiralėmis iš plonų rantytų ir prilipdytų vielučių. Tokia puošimo technika kartais vadinama filigranine. Lietuvoje, ypač vakariniuose jos rajonuose, kai kurie filigranine technika ornamentuoti papuošalai aptinkami jau 4-5 a. tačiau labiausiai ši ornamentikos technika čia išplinta antrojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje, ypač nuo 13 a. Be to, minėtas Stakliškių lobio medalionas puoštas dar ir įvairių mineralų inkrustacijomis: ties jo viduriu įstatyta ovalinės formos didesnė (2,3x3,5 cm) krištolo akis, pakraščiuose – žymiai mažesnės ir beveik apvalios formos akutės: kairėje – violetinė ametisto (0,9x1,1 cm), dešinėje – žalia malachito (1,1x1,3 cm), viršuje ir apačioje – po vieną maždaug vienodo dydžio (1x1,1 cm) šviesiai geltonos spalvos topazo.
Minėtame medalione bei kituose Stakliškių lobio papuošaluose esančių mineralų nei Lietuvoje, nei kaimyniniuose kraštuose neaptinkama. Dauguma jų randama Urale, Altajuje, Užbaikalėje, o dalis – Volynėje bei Užkaukazėje. Greičiausiai iš čia jie ir pateko į Lietuvą.
Be inkrustacijų ir ornamentikos medalionas dar buvo papuoštas tuščiaviduriais lelijos formos ir kiek mažesnis beveik trikampiais pakabučiais, kurie buvo pritvirtinti prie trijų jo šonų. Medaliono dydis – 6,9x7,1 cm, o svoris kartu su pakabučiais – apie 48-50 g.
Tokių medalionų Lietuvoje neaptikta. Įvairių formų su brangakmeniais medalionai 10-14 a. buvo išplitę beveik visoje Europoje. Ypač plačiai jie buvo naudojami Senovės Rusios žemėse ir kaimyniniuose kraštuose. Galbūt, medalionas galėjo būti pagamintas vietinio meistro, sekant rytietiškos kilmės pavyzdžiais.
Antrasis medalionas – paprastesnės konstrukcijos, o valinės formos, 2,5x3,3x5,3 cm dydžio, balkšvos spalvos kalnų kristalo gabalas, įdėtas į gražiai ornamentuotus sidabrinius rėmelius. Rėmelių pakraščiai puošti filigranine technika. Be to, viename rėmelių šone yra išlikęs nedidelis beveik pusapskritimio formos tuščiaviduris pakabutis. Antrojo panašaus pakabučio žymės matyti kitame rėmelių šone. Mineralas sveria 50 g, o kartu su rėmelių liekanomis – 59 g. Kadangi, medalionas buvo gerokai apgadintas, tai sunku pasakyti, ar tai atskiras medalionas, ar kito dalis.
Tokio medaliono analogijų taip pat sunku rasti. Iki šiol žinomas tik vienas į jį labai panašus medalionas, kuris kartu su mažu sidabriniu pakabučiu kadaise iš Vilniaus pateko į Leningrado Ermitažą. Be to, iš dalie jį primena kaklo apvarų pakabučiai su juose įstatytomis didokomis, taip pat atrodo, balkšvo krištolo akimis iš 12-14 a. lobių, aptiktų Geliogalių (Ukmergės r.) ir Kretingos apylinkėse. Nors pastarųjų lobių apvarų pakabučiai yra beveik apskritos formos ir kiek mažesni, tačiau jie pagaminti tokiu pat principu kaip ir Stakliškių lobio medalionas. Panašūs pakabučiai maždaug nuo 2 t-mečio pradžios buvo žinomi beveik visoje Europoje.
FIKSUOTOJAS: Vytautas Daugudis
FIKSAVIMO METAI: 1968
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 6-11
©: Sukūrimas Vytautas Daugudis