NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9703&OId=6838

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kaži koks karalius turėja tris sūnus, iš kuriun du didiai mylėja, vo trečioja neapkentė. Atskaitęs todėl tris šimtus raudonųjų, tarė neužkentamoujou sūnou:
– Eik sau kur tinkams.
Šis paklausė:
– Kur aš turu eiti?
Tėvs, pamojęs su ronku, atsakė:
– Eik ten!
Nemitęs mūsų vargšas, pasijemęs atskaitytunsius savei piningus, atsisveikinęs su broliais ir gentimis, išvyka. Vo nelenkdams nei girių, nei pelkių, eja teisiau į ton šalią, į kurian tėvs pamoja.
Beidams užeja kapus, kuriūsi atrada kelis vyrus, bekasončius doubę. Šis paklausė:
– Vo kon juns čia dirbat?
Doubkasiai atsakė:
– Vo vieto yr palaidots žmogus, kurs mums įsiskolija tris šimtus raudonųjų, vo kad mirdams neišsimokėja, dabarčiou iškasusys ano kūną sudeginsma.
Karalaitis ontsipuldams prašė anun, kad to nedarytum. Bet šei, ne klausyti neklausydamys, darė savąjį. Nieka neveikęs jaunikaitis išmokėja anims numirelia skolą ir uždraudė užkabinti jo kūną.
Ton padaręs eja tolesniai ir atkila į nelab didelę sodą. Vo būdams parklokęs ir paralkęs be sava gala, užeja pas vėinos motriškės ir pasiprašė kon norintes pasivalgyti ir pasisakė neturiąs koumi mokėti. Ši į pėistas pašokusi tarė:
– Kaip tat gal būti, kad tu, toks gelumbėts, neturėtumi koumi!
Jaunikaitis visą sava vakartį pasisakė pametęs. Motriškė, ton išgirdusi, nebstengė, įnešusi pėina, sveista ir sūria, žmoniškai pavaišina ir dar tarė:
– Jei nori, aš tave prirodysu pri sava pažinstama kupčiaus už tarną.
Šis nesibaidė ir ryžos eiti tarnauti.
Pas kupčiaus viskas anam gerai sekės, nes šis ne vien brongį algą mokėja, bet dar dovanoja nemaž senoviškų ir nebepadėvamun drabužių. Vo tat nemenka buvo lieta: jaunikaitis išpardavoja ir daug piningun išverti. Senis pagaliaus kupčius, būdams našliu ir bevaikiu, pryš mirdams užrašė jam visą sava turtą ir numus. Teip tatai tas mūsų jaunikaitis atgal pašoka į didūmenę ir palika didžu kupčiumi.
Vėiną kartą ans leidos už jūrių marių įsiteikti įvairiun bē įvairiausių pirkiniun. Ale jam bevažoujant pakila dideli audra, susijudina vondenys ir nuvarė laivą pri kaži kokias salos, ont kurios jaunikaitis rada tris karalaites, teip pat audras ir vėjų išmestas į tos salos tyrlaukius. Karalaitis, vėtrai nustojus, pasiskyrė vėiną iš anun, nuvažiava, kur buva ketinęs, ir, prisipirkęs gražių bē gražiausiun pirkiniun, sugrinža numei. Čia parvežtąją karalaitę jėmė sau už patę.
Tou tarpu karalius, tėvs prapoulusiųjų dukterun, išleida į visas puses siuntinius ėiškoti. Anus siųsdams, pasakė:
– Kurs iš jumsų ras muna dukteres, tas paims tinkamąją už patę ir gaus ketvirtą dalį karalystės.
Atsitika, kad vėins iš vyresniųjų karaliaus siuntiniun pakliuva į ton patį miestą, kuriami gyvena mūsų kupčius karalaitis, vo įejęs į ano rūmus, netikėtai pamatė jo patę ir pažina aną esant dukterimi karaliaus. Pagrinžęs pri karaliaus, pasisakė galiąs suvokti vėiną iš anon dukterun. Šis prasidžiuga, davė gerą gniužulą piningun ir prašė, kad ons važiuotum ėiškoti.
Vyresniasis tučtujaus iškeliava ir, atvykęs pas pažinstamoja kupčiaus, pirka daugel visokių, nors nereikalingų, daiktų, vo norėdams dar geriaus prisistebėti jo patei, pakvėiti anuodu abudu ont pėitų pas savęs ant laiva. Šioudu paklausė. Vyresniasis gerai įsistygavojęs ir išvydęs, kad kupčienė yra tikrai prapuolusioja karalaitė, leipė pavaryti nu krašta laivą. Kad jau buva tolei, pajutęs kupčius šoka pri durių paveizėti, kas dedas. Tou tarpu patrakelis siuntinys, prišokęs iš užpakalia, nustūmė anon į vondenį, vo jo patę prisaikina, kad niekam nesakytumes esonti ištekėjusi. Ši nusigondusi ir bijodamos, kad ir jos nenuskandintum, prižadėja viskon. Ir iš teisun pagrinžusi pri tėvun užslėpė viskon, kap nelaimės tėkta buva prižadėjusi. Karalius tėvs džiaugės sava dukterėis sulaukęs. Radybų vėito pavedė neteisingam vyresnioujou ketvirtą dalią sava žemės ir ketina ne už ilga jau pakelti veselę, ant kurios daugybę svečiun suprašė, ir prisaki numiškiams kėik įmanydamys teiktėis.
Bet ir mūsų kupčius nenuskenda jūrių sėituvose. Nes anam, nustumtam į vandenį, netikėtai priplaukė valtė kaži koks žmogus ir išgelbėja nu prapultėis. Tas žmogus pasisakė, būk esons dvasia ano kūna, kurin karalaitis išpirka už tris šimtus raudonųjų. Ir dabar, už gerą geru mokėdams, ištraukė karalaitį iš pavojaus, išvežė ant skardžia, pasakė, kur nuvažiava ano pati, ir pamokė, kaip gal ją suvokti, sakydams:
– Važiouk statiai į ton ir ton miestą, vo nuvažiavęs kaip norintēs įsiprašyk į karaliaus sodną, kuriami yra rūmai. Tūse atrasi sava patę.
Kon papasakojęs, valtininks pavažiava. Šis, tikėdams tims žodiams, ant ryta leidos į miestą, valtininka minavotąjį. Atvykęs įsipirka į karaliaus sodną, kame vaikščiodams aplē rūmus, džiaugės keskele, padirbtu nu ano buvusiosias pačios. Pamačiusi ton karalaitė, vo netikėdama, kad tas yra anos vyrs, somprotava, kad, anam nuskendus, keskelę kas norintes atrada ant krašta. Tujaus išsiuntė sava tarnaitę, kuri šiam apreiškė, karalaitė dideliai norint tos keskelės. Bet šis atsakė nė už kaži kokius piningus neduosįs lig patiai karalaitei neišejus. Karalaitė, norėdama turėti pamėnklą ir minavonę sava vyra, išejė pati ir su dideliausiu džiaugsmu pažina sava vyrą. Daug ko nešnekėdama, kad kas neišvystum, prisakė ant paskirtos dėinos būti sodne.
Atejus veselės dėinai, iš visum pusių suvažiava svetiai ir jau ketina važiouti į bažnyčią, kame kunigs turėja suvėinyti karalaitę su nedoru vyresniouju. Kad tou tarpu įejusi karalaitė tarė:
– Sveteliai muna, koke tat nadėina! Anan dėiną aš pamečiau raktą nu sava skrynalės, į kurian, būdama vergybė, dėdavau visų brangiausius daiktus. Bet šiandėiną netikėtai vėl radau. Todėl, neįmanydama, kon daryti, aš klausu tamstų, kaip aš dabar turu elgtėis: ar munei reik senąjį raktą dėvėti, ar naująjį, kurin į pirmoja vėitą buvau pasidirbdinusi?
Visi atsakė, kad pirmąjį. Tadu karalaitė, rodydama pro langą, tarė:
– Antai muna pirmasis vyrs, vo šitai, – rodydama į vyresnįjį, – ontras. – Ir išpasakoja viskon, kas ir kaip atsitika.
Karalius, supratęs visą nedorybę sava vyresnioja, išdavė anon smerčiop, vo teisingoujou jaunikaičiou pavedė ketvirtą dalį karalystės, patvirtina jo moterystę su dukterimi, paskyrė į savo įpėdinius ir ant galun gala pakėlė dideles vaišes. Ir aš ten buvau, midų ir alų gėriau, par smakrą varvėja, bet dantys neregėja.

FIKSUOTOJAS: Kazimieras Jaunius

FIKSAVIMO METAI: 1875

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Rietavo parapija, Raseinių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 77-80, Nr. 31
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 31
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 21-23
Litauische studien : Auswahl aus den ältesten denkmälern, dialektische beispiele, lexikalische und sprachwissenschaftliche beiträge / von Leopold Geitler. Prag : Verlag von T. Mourek, 1875.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė.

Atgal