NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9242&OId=6438
PAVADINIMAS: Teksto 2004 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
LAIŠKAS
Girėnuose 25.XI.1888
Jo Mylistai Ponui Vyskupui Friedemann’ui Kraupiške
Garbingasis ir meilingasis Pone, prašau man nedyvyt, jog aš, kai Tavo prastas parapijonas, išsidrįstu, ale ir bemaž kalts jaučuos Tav, kaip mano dūšos Rūpintojui, apie mano dabarnykštį užsiėmimą žinią duoti.
Atbodams žvaigždininkų, sakančių šiaurinę žvaigždę 1000 kart’ didesnę už saulutę ir 43 šviesos metus = 56 000 000 000 000 mylių nuo žemės atstu esančią; atboju jiems sakant saulutę su savo planetoms bei šluotinėms žvaigždėmis = su visais savo pulkais apie nuo šišon primatomą vidurinę žvaigždę Alkoyne tikt į 22¼ milijonų metų vienąkart apibėg[ant]; atbodams jų toliausam įžvilgiui į dangaus tvirtybes = 100 000 000 šviesos metų = 13 trilijonų mylių; atbodams ir geologo propesoraus Bishof, sakančo, kad nuo to laiko, kai ši žemė dar ugninga kulka buvo, iki dabar 353 000 000, pagal kitus jau 2 000 000 000 metų prabėgo; podraug ir atboju jiems sakant, kad ši žemės kulka jau per 50 000 ar 100 000 metų nuo žmonų apgyventą esančią. Taigi, vislab apdūmodams, bemaž jiems tai didiai pritariu.
Ale toliaus gimtininkams, sakantiems, pirmutinu du žmogu iš vandenino gyvuolėlio atsiradusu, neatboju! Neatboju sakant pirmutinu žmogu iš beždženkos atsigimusiu (darviniškiai) ir neatboju toliaus jų patikrinimams, kad velno bei žynystės ant svieto visai nėr buvus ir nėra ir t. t. Tokiems tyrinėtojams nei per plauką nevieriju. Tarp man pažįstamų prigimties tyrinėtojų I. Newton’ui, 1642–1727 gyvavusam, didžausiai pritaru! Nesą jisai visame savo tyrinėjime, o ypačiai astronomijoje, teip toli nuėjęs buvo, kad jis, jam pasitropijant Dievo vardą ištart, kožnąkart pakarnausiai savo galvą nudengdavo, Visgalinčam pasižemindams ir tuomi išrodydams savo tikrą dievišką išpažinimą 1 Kor 1, 31, Jer 9, 23.24. Dr. A. N. Böhner’is savo knygoje „Bibel der Natur“, k. 1, l. 15, sako: „Teologas be prigimties bei nusidavimų išpažinimo būtų kai koks sapnorus; o prigimties bei nusidavimų tyrinėtojis be Dievo išpažinimo – kai kūnas be galvos ir be širdies“. Ak, didžausia paikystė yra ateists, nesa pagal tokio išsakymo vislab iš savę be jokios Dievystės atsiranda. Tokiam prieš atsiliepia pilozopas L. Feuerbach’s, savo knygoje „[Theogonie, oder von dem] Ursprung der Götter“, l. 343, apie ateistus bei sutvėrimą kalbėdams teipo: „Kad aš ne koks atviras pliuškis noru būt, tai aš turu mielai pritarti, kad čonai galingesnis bei išmintingesnis už žmogų priklauso, tai tur Dievs būt!“ Ak, didiai apgailėtina, jog netikėjimo priežodis „Ką teip paikai devynoliktam šimtmety dar apie dvasias vieryt!?“ didiai splečasi. Jo daug liekorų nor patikryt dvasų regėtojus savo ūmuose nesveikus esančus arba turinčus elektrišką jautimą; aš ale pagal mano ikšolišką patyrimą savo mislyse tokiems didiai prieštarauju. Kad aš ir pats ikšiol dar nieką dvasišką savo kūniškoms akimis nemačau, ale Dievo vardan mielai tai nors regėti norėčau.
Tuzgenims, va[i]dinims, durų at- bei uždaryms, kai ir kirtims su rykšte ant stalo, į spintą ir t. t., nesuprantant, iš ko tai atsieina, priklauso prie neslapčųjų prisimaldavimų ligono smerties. Šitą teisybę didžausi gimtininkai sekančiais žodžiais pripažįsta: „Mes matom ir girdim tam lygius sylijimus, jų priežastį ale neįstengiam ištyrinėti!“ 1 Kor 1, 25. Šišon pripuol man mislis apie grykoną Herodotą, kuram 500 metų pirm Kristaus Egipto žemėje beapsižvalgant tarp daug kitų pasakotojų ir kunigai sekančiai pranešė: „Nuo pirm 11340 metų iki dabar (500 m. pirm Kr.) nėra nei joks Dievs žmogaus pavidale mūsų (Egipto) žemėje pasirodęs; ale 11500 metų pirm minėtojo laiko, būtent nuo meto 22840 iki 11340 m. pirm Kr., didiai apdyvytini, jo kunigiški žmonės šišonai (Egipte) gyveno, ant kurų Dievai patys ne tikt ponavojo, bet ir tarp žmonių bei su žmonėmis gyveno!!“ Tuočės bus tikrai perlaimings laikas buvęs, apgailėtina, kad dabar jau daug mokytų išsidrįsta sakyt, kad neigi Moizešus nėr Dievą matęs čėse Šv. Rašto: 2 Kar 6, 15–17 ir t. t., o ir dabar yra dar žmonų, kurie dvases mato.
Ant paveikslo: „Tropijos dvasregiui Lenkaičui iš Bednorų savo sergančią motynėlę aplankant, kad jos artimiausiejie jam sakė ją nuo liekarstvų jau geryn einančią, tai regėtojis, su savo ranka purtydams, sakė: „Ne, ne, ji jau nepasigaus! Jau tai svečiai čia yra, jie (numirusiejie) ją lanką“. O po pora dienų šita ligonka ir pasimirė“. Šišon mielai pritink Jėzaus žodžiai: „Sek tu mane, ir telaidoja numirusiejie savo numirusuosus“ Mat 8, 22. Lenkviečų parapijoje Gerskuliuose gyvenąsis Kudvyns ėjo kartu su savo draugu ir, pamatęs pulką numirusųjų jiemdviem priešais ateinant, tarė savo draugui: „Sukiva iš kelio!“ – „Dėl ko? – klausė jo draugas, būdams per daug degtinės įgėręs. – Ar tu ko bijaisi? Aš, kerešers buvęs, ne bile ko pabūgstu!“ Kudvyns, iš kelio išsukęs, paėjo laimingai tolyn, o jo draugas, dvases vidury kelio sutikdams, tarp jų įsipainojęs teip virto, jog jam ir pagirės iš galvos išėjo. Ale atsikėlęs pasivijo Kudvyną, kursai jau galutį pryšaky buvo, ir tarė jam: „Mielasis, kas čia buvo, jog aš, nieko nematydams, teip skaudžiai virst turėjau?“ Kudvyns atsakė: „Ar aš tav nesakiau: eikš iš kelio, – kodėl manęs neklausei? Juk pulks numirusųjų keliu mum priešais atėjo. Tav teip skaudžiai virstant, buvo tavo koravonė už neklausymą iš kelio suktis! Aš tankiai dvases matau ir turu joms vis iš kelio suktis!“ Ar šisai pasirodyms netur mažą atgarsėjimą nuo regėjimo sentėvio Jokūbo, taipo skambančio: „O Jokūbas ėjo savo keliu, ir angelai Dievo jį sutiko. Ir jisai, juos matydams, tarė: tai yra Dievo vaiskai“. Didiai apgailėtina, jog propesorius Minkwitz’as savo knygoje „Der Tempel“ apie pirm stovinčus perskyrimėlius 1 Moiz 32, 1.2 ne daugiaus kaip tikt „Was da unter den Engeln Gottes zu verstanden sei, das ist bis jetz noch nicht bestätigt worden“ [Kaip suprasti „Dievo angelai“, iki šiol nenustatyta] težino sakyt.
Prašau pakarniai atlaidos dėlei mano nukrypimo nuo priekalbos į mokytąjį svietą; nesa juk Tav teip kas tūkstankart geraus žinoma yra neng man, berods aš tai tik ir vienat iš tos dalies tai išsidrįsau, nors mažumą tuomi nurodyt norėdams, nepaminėjus mano apsižvalgymą svetur. Kad aš ant mano apsiėmimo, kurį šišon sekančiai privesu, ne per vėjvilnis, bet per didį apmąstymą parėjęs esu.
Apgailėtina yra, kad lietuvininkai, kurie, kaip jau tūlasis svetimgentis kad išsidrįsta sakyt, ilgais žingsniais savo išmirimui priešais žengia, ale ar iš savo valnybės!!?, netur savo padavimų (Mythologie) knygos, kaip perzijonai, egipcionai, rymionai, grykonai ir k. O kadangi tikrieji lietuvininkai dėlei savo kalbos bei Dievo baimės nuo didžos dalies aukštai mokytų ponų garbavojami yra, tai bene būt gerai, kad ir lietuvininkai tokiomis knygomis sav, kaip n’užmirštanti jo, amžiną paminklą įsiteiktų. O tai yra mano apsiėmimas tokias knygas rašyt, nesa tasai mane jau daug metų be paliovos slogina ir visur paskui sekioja, dėlei to apsiėmiau nuo lietuvininkų papasakojimus rinkt, jei tai Dievo sudūmojims Jez. 55, 8.9. Ant palengvinimo šito sunkaus darbo pasidarydinau sav 1200 lietuviškų burtikių su dvylikiaropais kvietkų abrozais, kaip ir su iš Šv. Rašto bei giesmių perkšmeliais išgrožintas.
Paskia[u]s tavo mylystos didiai meldžu dėl mano šio užsiėmimo savo mislį man ištart norėt, ak, bene ir teip širdings būtai nors kokį raštelį man dėl valnybės šime darbe suteikti.
Išpildymui mano prašymo priešais žūrėdams, jau pirm čėso sakau Tav mano širdingiausią dėkavonę. Didiai pasižemindams ir palenkdamas savo galvelę, Tave širdingiausiai sveikindams, lieku Tavo prastas parapijonas
Kalvaičų Vilius
Tai yra nepageryts nuorašas mano grometos mustero, kurį teip ponui vyskupui Friedemann į Kraupišką 8.I.1888 nunešiau ir ant mano paprašymo ją 21.VII.1890 atgal gavau.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Mažoji Lietuva
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 96, Nr. III
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. V. Kalvaičio III pluoštas
Laiškas skelbiamas iš nuorašo, kurį V. Kalvaitis atsiuntė J. Basanavičiui.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas