NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8742&OId=5944
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Parubežė buva bernas, tas daugia[u] prė žyda parsisamdydava ir todėl buva vadinams Žydmerčius. Vieną metą jis tei jau šlūžyja prė žyda Velvelia Šilėnuos. O bederint algą ant pigia[u]sia, sakąs žyds:
– Nu, tu durniau, ką nori?! Prė manę turėsi dvi šventi: šabą ir nedėldienę.
Subatai ateinant, šis nor švęst, ale Velvelis siunč jį malkų kapot:
– Juk tau tik bus gėda su žydais šabą švęst!
Ta diena praėja – Merčius pamislyja: „Ir rytõ juk pasišvęsiu“.
Subatas vakarą liepi žyds Merčiui vežimą gerai patept, arklius pašert – rytõ ryt reikią važiuot į Lazynus an Gerlaka malūna. Sakąs Merčius:
– Ale mã juk rytõ šventa!
– Nu, o kai? Juk nedirbsi, an vežimėlia besėdėsi! – atsiliepi Velvelis.
Tei Žydmerčius per nedėlią nė vienos šventos dienos neturėja. „Kad tu pasmirstum!“
Ale jis žydeliui atsilygina. Anksti už tai guli ir vėlai kėli, iki kart’ žydui nepatika.
– Atsikelk mã rytõ pro gaidį!
Rytą metą jau sa[u]le ve[i]k priešpiečiuos, o mana Merčiaus nėr. Žyds la[u]kdams kenčia ir pro langą pamata aną iš stalda pro mėžyną vis pasilenkusį beatkiūtinant.
– Merčiau, ar aš tau nesakiau: atsikelk pro gaidį? – tei žyds jį tuojau įėjus užnika.
O šitas atsiliepi:
– Nagi ar nematei, kiek darba turėjau pro gaidį praeit, kad mane niužtėmytų? Turėjau ilgai la[u]kt, kol ans mã mažumą į šalį pasitra[u]ki.
Durnavęs, durnavęs žyds turė ja duotis į pakajų. Ką veiks?
Dabar juodu sukalbėja rytõ tikrai su gaidžiais atsikelt ir katras pragydus pirmia[u] pabusiąs, turėsiąs kitą pribudyt ir galėsiąs jį nububyt. O kaimynuos šlūžyja didiai išdykęs* berns iš Jukna[i]čių. Tas, mergas naravot ketindams, bos žmonėms įmigus išėjęs an kiema, plumpt, plumpt į sava seną sustyrusiąją skrandą:
– Kakarykū! Kakarykū! – kai gaidys pragyda.
Visa kiema gaidžiai pabudę pradėja giedot. Tuočės da būrai ziegorių neturėja. Ne tik mergas kėlėsi skubindamasi pas vindą, bet ir Merčius pabudęs sava žydelį prikėli. Tąryt la[u]ki žmoneles dienos, ale niekai’ nesula[u]ki, o žydui rodėsi, būk ilgoji naktis tai ėsanti. Daugiau jis bernui nebūtų liepęs su gaidžiu keltis – jam kaka. Žydą įsivaldės, gana geras dienas turėja mana Merčius.
Su valgiu – tas pats. Gerai prisivalgyt niekad neduodava. Vieną vakarą parkeliavęs žydelis kla[u]si žydelkas:
– Ui, ką davei Merčiui an vakarienes?
Sakanti:
– Nu, ką duosiu – daviau jam vištas koją!
– Tai duok da ir antrą, tevalga!
Prė tokia valgia nutukt gali! Pietus bevalgant, nesuspėdava žydelka duonas riekt, tei daug Merčius valgydava. O kodė ir ne? Besigodėdama baisiai, nupja[u]dava riekę ploną kai lakštą. Tą bernas tyčioms susilankęs susiglamžęs an sykia į burną įsikišdava, jeib ji tėmytų, ale jai nė motais!
Padaugėjus kla[u]si žydelka sykį sava kaimynkių, būrelkų vieną, ar jų bernai tiek riekių suvalgą.
– Ak, ne, – atšaki toji. – Mana bernas nė vieną tikrai nevaliõ.
– O kai tai gal būt? Aš savajam riekt nepaspėju, – atkla[u]si žydelka.
– Žiūrėk, aš savajam nuriekiu ot tokią storą riekę, tai jis, smagiau išsižiodams, vėja daugiau priga[u]n ir veikiau privalga.
– Dėkui už pamokslą ir neprimk už piktą, kad kla[u]siau. Aš su sava bernu ir tei jau padarysiu, – saki Velvelieni ir paėja.
O tei padarant, iš tiesos Merčius vieną riekę nesuvalgi, ale ir buva riekė!
Pavasary arti reikiant, sakąs Merčius, pusryčius berydams:
– Gaspadinėl, galėtum mã atnešt ir priešpiečius, tai su tais nereik sugaišt.
Atneši priešpiečius, tus jis suvalgi. Sakąs:
– Mã rodos, būtų geriau tuojau ir pietų pavalgyt. Lauks toli, nešant arba ir namo beeinant, daug čėsa reik. Atnešk ir pietus.
Ir tie kaži kur dinga. Sakąs bekramtydams:
– Tai galėtum ir paludienius atnešt.
Ir tus jis sudroži.
– Būtų manding geria[u] tuojau mã ir vakarienę padėt, tai po ta nereik sugaišt ik po sa[u]les.
Velvelieni, matyt norėdama, kas čia tik bus, padėja jam ir vakarienę. Ir tąją Merčius šikšniniam žake pakavoja. Bevalgydams šits kla[u]sinė iš tola:
– Gaspadinėl, sakyk mã sykį, ką veikia šičio Šilėnuos žmones vakarienę pavalgę?
– Nu, ką darys? Ein gult, – atsiliepi greit žydelka.
– Tai ir aš eisiu gult, – sakąs Merčius, vakarienes pasivalgęs, – kai visi Šilėnų žmones.
Turėja labai maldyt ir pietų ir visko žadėt, kol permaldi, kad jis tądie an lauka išėja art. Tei ir gaspadinę įvaldęs, da geresnes dienas sula[u]ki. Ale patalų gerų da vis neturėja. Tai beatsinešąs vieną vakarą plunksną, žąsies kur pamestą, ir, pasidėjęs prė kakalia an suolelia, an jos atsiguli, tei sakydams:
– Aš tik sykį noriu bandyt, kai an plunksnų gulis.
Ale ryte atsikėlęs rąžės dejuodams:
– Mã tiek dyvai, kai tie ponai plunksnų pataluos ištrivoja! Šiąnakt tik an vienos vieninteles plunksnas miegojau, o šalau be[i] šonus nusigulėjau. Kai tie ponai tik po ir an tiek daugel plunksnų iškenčia?!
Žydelka susipratus suteiki jam ir patalus.
Ko jam daugiau reikėją! Menk darba, gers valgis, minkšts patals!
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 189-191, Nr. 64
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 64
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 30
Litauische Märchen und Erzählungen : aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat ; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojimai apie žydus.