NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8707&OId=5911
PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vilkas, didiai išalkęs, sutika lapę.
– Kūma, dabar tave suėsiu, išalkis per didis.
Lapė jo meldės, kad pačėdytų, nės ji žinanti nors žuvies parūpint.
– Neseniai vežims pro šalį važiava. Tam už akių užbėgus, žuvų numesiu, o tu, paskui sekdams, jas surankiok. Ale ir mã kelias palik, aš žuvis labai myliu.
Lapė, už akių užbėgus, parsimeti šalia kelia išsišiepus, neva negyva, o musės po jos snukį pradėja landžiot. Žvejys, ją pamatęs, apsistoja ir, nulipęs no vežima, už uodegos pirmiaĮu] nutvėręs, apverti, argi antras šons nenuplikęs, potam prasidžiugęs užpakaly savę an vežima užmeti. Lapė, jam netsižiūrint, vis po vieną žuvį išrausi, kol numani užteksiant, tad ir pati padrykt iššoka.
Ale vilks jai nė vieną žuvį nebuva palikęs, bet visas pats surijęs. Lapė supykus žadėja jam tai atlygint. Vilks pasaki:
– Žuvis ne mėsa. Jei da mėsos kur ga[u]č, nebūt per viršų.
Lapė atsiliepi:
– Žinau da vienam stalde avių porą, bevištinėdama užėjau. Ale įlįst ankštai. Jei nori, eikš drauge.
Vilks paklusa, o ši, jį nuvedus pas būra* staldą, parodi skylę ir liepi pro pamatą lįst, ale ne per godžiai ėst, šiai bėgdams neištalpysiąs sava pilvą. Vilks, tarp avių įsisukęs, plėši, draski, ėdi, kad vis treškėja, o išlįst norėdams, nepratilpa, bet pasisprenda. Kytrioji lapele šunis sujaudrina, ir būrs su bernais atbėgę vilka nugarą lygina, kai tik kožnas sugriebi. Bos ne bos ištrūkęs, bėga į girią. Lapė jį kla[u]si, ar jam da niužtenką. .
– Pylos jo, ale mėsos nelabai, – atsaki jis, nugarą sava kasydams.
– Eisva tad pas kitą gyventojį. Jei kiauliena patink, žinau, kur kas ne per seniai kiaulę skerdi.
Tę mokina vilką pro langelį į kelnorę lįst, ale ne per godžiai pilvą prikimšt. O vilks, besotis, rija, kol ve[i]k plyša, ir abipusiai pilva gugas išsivari. Lapei sustrošyjus išlįst norėdams, vėl pasisprenda. Jam gi besirabždinant, žmones išgirdę susibėga ir vilka skūrą išvilgina kai drūti. Bos tik išsprūda.
Ale to ne gana. Lapė nusivedi jį an ežera irgi, uodegėlę įkišus, vėžinėti mokina. Vilkui ilgai eketė belaikant, uodega įšala. Žmones subėgę vėl jį sukalatoja, ir, be uodegos bos gyvs ištrūkęs, ne jokias tavorčystes su lape negeidava. Nuo to čėsa kits kita nekenč.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 174-175, Nr. 44
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 44
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 9
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: žvėrių gyvenimas. Paaiškinimas: L. Saukos pastaba: b ū r ą – Bs. išn. ūkininkas