NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=8646&OId=5855

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo viens liuosininks, tas turėjo sūnų, o tasai davė vežimėlį pasidaryt ir šyvą kumelę nusipirko. Dabar jis važiavo į girią, įlipo į medį ir kirto šakų šluotoms. Jam medy beėsant ir šakas bekertant, atvažiavo kupčus su daug tavorų. Tas sakė jam:
– Tu nuo medžo nuvirsi.
Kupčus netoli buvo važiavęs, šis ir nukrito nuo medžo. Dabar jis tą kupčų vyt. Kai jis jį pavijo, tai jis jo kla[u]sė:
– Kad tu žinojai, kad aš nuo medžo nuvirsiu, tai tu ir turi žinot, kada aš mirsiu, ir turi mã pasakyt.
Tas kupčus sakė:
– Kai tavo kumelaitė tris kartus nusipers, tai tu numirsi.
Ir nuvažiavo toliaus, o šis ėjo atgal prie savo darbo.
Kaip jis buvo šluotų prisidaręs, vežimėlį prisikrovęs važiuoja. Kumelė negreit gana eina, jis jai užkerta vieną, ir jijė susiperdė, ir jau jis serga. Dabar antrąsyk jis kumelę vėl šmikšt, vieną užkerta. Kumelė – pyrst ir nusiperdė antrąsyk. Jau dabar jis ant vežimo atsigulė.
Atvažiuoja trys kupčiai ant vieno briko, tie turėjo daug brangių tavorų. Tuom sykiu tas šluočus privažiavo tokią grabutę. Kumelė nenori pereit, jis jai tik šmikšt vėl vieną užkirto, ir kumelė trečiąsyk susiperdė. Ir jisai aukštynaiks iš to vežimėlio išvirto, jau ir negyvs. Dabar tie kupčiai pribėgo:
– Kas tai, kas tau darosi?
Jis pasiliekt negyvas. Tai jie jį ėmė užsidėjo ant to vežimėlio, o viens važiavo dabar su juo, o kiti su tuo briku į vieną karčemą. Tą šluočų negyvą į butą įnešė, teip jau ir šluotas, o jie, arklius pasišėrę ir viską apsirūpinę, įėjo į karčemą ir ėmė gert. O tas šluočus pasikėlęs įslinko į stubelę ir palindo po suolu.
O tas šinkorius turėjo labai gražią dukterį. Ir viens nuo tų kupčų įėjo į tą stubelę ir sako tai dukteriai:
– Parodyk mã tavo kūną iki kelių, aš tav duosiu šimtą dolerių.
Ta duktė buvo godi ant pinigų ir parodė savo kūną iki kelių. Kupčus jai paskaitė šimtą dolerių. Dabar jis bėgo atgal ir vėl gėrė ir baliavojos ir po valandos vėl ėjo į stubelę ir sakė:
– Parodyk tavo kūną iki bambos, aš tav duosiu du šimtu dolerių.
Ir ji jam parodė, o jis jai tuos pinigus paskaitė. Bet tas šluočus tai viską matė. Kupčus atgal į stubą atbėgo ir vėl gėrė. Dabar tas šluočus kėlės ir pas anuos į stubą įėjo ir sakė jiems:
– Ar jūs žinot, ką aš mačau stubelė?
Šitie kla[u]sė:
– O ką matei?
Jisai sako:
– Aš mačau, kad šinkoriaus dukteriai viens užmokėjo šimtą dolerių, už ką ji savo kūną iki kelių parodė.
Duktė, bute būdama, tai girdėjo, ale mislyjo nepasakojęs viską ir šaukė tą šluočų:
– Eikš laukan, atėjo žmonės šluotų pirkt.
Kai jis išėjo, ji jam sakė:
– Nesakyk, ką matei, aš tav duosiu šimtą dolerių.
Ir jam davė. Dabar jis, įbėgęs į stubą, sakė tiems kupčiams:
– Kas jūsų per tavors prieš mano. Aš tik tų mažesniųjų šluotų vieną pardaviau, šimtą dolerių gavau. – Dabar jis vėl sako: – Ar žinot, ką stubelė mačau? Šinkoriaus duktė parodė savo kūną iki bambos ir gavo už tai du šimtu dolerių.
Ta merga dabar vėl tą šluočų šaukė, kad žmonės norį šluotų pirkt. Kaip jis išėjo, tai ji sakė:
– Nepasakok, ką matei, aš tav du šimtu dolerių duosiu.
Jis pažadėjo tylėt ir gavo du šimtu dolerių. Dabar jisai, vėl įėjęs į stubą, sakė:
– Kas jūsų per tavors! Pirmai gavau už mažiukes po šimtą, o dabar už didesniųjų vieną du šimtu dolerių.
Tie kupčiai sakė jam:
– Mes mainysim. Imk tu mūsų tą briką su visu tavoru ir arklius, o mes imsim tavo viską.
Ale šis darė, lyg kad nenor mainyt, ir sakė:
– Kas jūsų tavors prieš mano!
Dabar jie jį ėmė girdyt ir jį tiek čestavojo, kol ir mainė. Paskui tas šluočus tuojau atsigulė, o tie kupčiai padarė ženklą ir jam įkišo į delmoną. Tame stovėjo, kad daugiau nevalia atgalio mainyt, ir potam visi atsigulė.
Kaip ant rytojaus atsikėlė, tai norėjo šluočus su savo šluotoms važiuot, ale tie kupčiai tuo sakė:
– Juk mes vakar mainėm.
Šis vėl:
– Kas tai gal sakyt?
Tai jie sakė:
– Ir šinkorius yr svietkus.
Ir tą gromatėlę, iš šluočaus delmono ištra[u]kę, jam parodė. Dabar jis sakė:
– Ką darysiu. Kad girts būdams sumainiau, tai sumainiau.
Ir ėmė tą briką, pasikinkęs išvažiavo su juo į miestą ir už pusę pinigų pardavė visą tavorą ir arklius ir vežimą.
Dabar jis, pinigų pilnas, dairėsi po miestą ir pamatė anuodu su šluotoms atvažiuojant. Tie kupčiai pasidarę tokią klėtką, nusipirko raudonų kaspina[i]čių ir užraišiojo ant kožnos šluotos po kaspinėlį ir tas mažiukes sukabino apačiõ, o didiąsias aukščau.
Dabar atsiuntė viens pons šluotų pirkt savo slūginę. Ir toji priėjusi tvėrė nuo tų mažųjų vieną ir kla[u]sė:
– Kaip brangi ta šluota?
– Šimtą dolerių už vieną.
Ji paspjovė ir sakė:
– Ar paiki? Juk tik pusę grašio verta.
Tai tie kupčiai ėmė mušt tą slūginę ir ją visaip niekyt. Ta slūginė, parėjusi namo, ponui pasakojo, kas nusidavė, ir pons pats nuėjo. Jisai nuėjęs už vieną didesniųjų nusitvėręs, kla[u]sė:
– Kaip brangios?
Šie sakė:
– Po du šimtu dolerių.
Tai tas pons sakė:
– Jūs norit žmones priga[u]t.
Ir ėjo prie vyriausybės juos paskųst. Jie buvo pas vyriausybę nuvaryti, ta jiems viską atėmė. Arklį bei vežimėlį pardavė, ir juos paskui pale[i]do.
Kai jie išėjo, sutiko jie tą šluočų ir sakė:
– Kodėl tu mus teipo prigavai?
Ansai atsakė:
– Tai jūs tik nežinojot su mano tavoru apsieit. Pala[u]kit, aš tuo vėl ateisiu, pastovėkit čia.
Tas šluočus ėjo į vieną karčemą ir davė šimtą dolerių šinkoriui ir sakė:
– Aš paskui ateisiu, o kad aš ir daug iškados padarysiu, tai tu tik nieko nesakyk, o kad aš norėsiu eit šalin, tai aš švilpydams kepurę pasuksiu ir sakysiu: „Kiek kalts?“ –tai tu sakyk: „Viskas užmokėta“.
Potam šluočus nuėjo pas antrą ir pas trečią šinkorių, su jais teipojau sušnekėjo ir jiems davė po šimtą dolerių. Paskui jis nuėjo pas tuos kupčius ir sakė:
– Eikšte, aš jus nors pačestavosiu, kad jau jūs nieko nelaimėjot už mano tavorą.
Ir juos nusivedė į pirmą karčemą. Jie čia gėrė, baliavojo ir daužė viską, ale šinkorius tylėjo. Šluočus sako:
– Gana čonai, eisim ir kitur bandyt.
Išeinant jis švilpydams kepurę pasuko ir kla[u]sė:
– Ar užmokėta?
Šinkorius sako:
– Viskas.
Dabar jie nuėjo į antrą karčemą. Čon teipojau nusidavė, kaip pirmõ, ir teipjau nuėjo į trečią karčemą, ir vėl teipo nusidavė.
Dabar tie kupčiai mislyjo, ta kepurė tai padarė, ir norėjo su juom mainyt kepurėms, ir viens jam siūlė šimtą dolerių priedų, ale šis sako:
– Aš kitaip nemainau, kaip kad aš tris šimtus dolerių priedų ga[u]nu. Kad aš su mano einu, tai aš galiu sučėraut, ką ir kiek aš noriu, mã nieko nereik mokėt.
Ir viens nuo tų trijų jam davė tris šimtus dolerių priedų, ir jie sumainė kepures. Dabar jie atsiskyrė, ir tas šluočus namo parėjo pas savo pačią.
Bet šie dabar eis į karčemą ir teip darys, kaip ans darė. Kepurę pasuko ir kla[u]sė:
– Ar viskas užmokėta?
Tai šinkorius sakė:
– Kad užmokėsit, tai bus gerai.
Ir kai jie su geru tai nenorėjo, tai gavo pylos ir turėjo viską užmokėt.
Dabar išėję jie susiginčyjo. Viens sakė į pirmąjį:
– Tu negerai padarei. Ar nematei, kad ans dusyk suko. Duok tik mã, aš geriaus mokėsiu.
Paskui nuėjo į antrą karčemą ir teipo padarė, ale jiems ir teip ėjo kaip pirma. Tai trečiasis da vėl sakė, kad tas šluočus tris sykius suko kepurę, ir prašė, kad jam kepurę duotų. Teip jie įėjo į trečią karčemą ir darė, kaip buvo šnekėję, ale jiems da kone durniau ėjo kaip pirma.
Dabar jie susitarė, kad eis tą prigaviką ieškot, ir nuėjo į jo namus. Kai jis juos pamatė, tai jis ant lentos atsigulė, ėmė aštrų peilį prie savęs ir jo pati turėjo drobulę užtiest. Jo pati jau juos lauke sula[i]kė, ir jie kla[u]sė jos:
– Kur tavo vyrs, tas prigaviks?
Tai ji sakė:
– Jau jis gul ant lentos numiręs.
Dabar jie susišnekėjo, kad jam viens da nors ant galvos užmyžtų. Kai viens įėjęs jam ant galvos męža, tai šis jam šmokšt su peiliu viską nupjovė. Ale šis nieko nesako ir eina laukan, kad ir anuos priga[u]tų. Antras ir da teip norės padaryt. Eina į vidų, ale ir jam teip ėjo, kaip pirmutiniui. Jis išėjęs teip jau nieko nesako. Tai ir da trečiasis ėjo užmyžt, ale ir jam teip pasisekė. Dabar jie visi be kulės bėgo, o šitas šluočus juokėsi, kad juos teip buvo prigavęs. Teip jis bagots žmogus pastojo.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Širvinta, m., Pobedino apyl., Krasnoznamensko r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Širvinta

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 65-70, Nr. 17
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 17
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 152-155
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių pasakos.

Atgal