KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 65-17 Pasaka AT 1240+1313A+1539 – Apie vieną šluočų

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Žmogus įlipo į medį ir kerta šakas šluotoms. Pro šalį važiuojantis pirklys pasakė, kad kirtėjas iškris iš medžio. Šluočius iškrito ir, pasivijęs pirklį, paprašė pasakyti, kada jis mirsiąs. Pirklys atsakė, kad tada, kai šluočiaus kumelė tris kartus pagadins orą. Pro šalį važiuojantys pirkliai paėmė negyvu apsimetusį šluočių ir nuvažiavo į smuklę. Šluočius palindo po stalu ir pamatė, kaip vienas pirklys smuklininko dukters prašė už pinigus parodyti kūną iki kelių ir iki bambos. Tada šluočius nubėgo pas pirklius ir ėmė pasakoti, ką matęs. Smuklininko duktė jį pakvietė sakydama, kad žmonės norį jo šluotų pirkti ir už tylėjimą jam davė pinigų. Kai šluočius pirkliams vėl ėmė pasakoti, ką matęs, duktė jam ir vėl užmokėjo. Tada šluočius pirkliams pasakė, jog jo šluotos labai brangios ir parodė gautus pinigus. Pirkliai su šluočium apsikeitė vežimais. Kai ėmė brangiai už šluotas prašyti, vienas ponas juos apskundė vyriausybei ir ši atėmė jų vežimą ir arklį. Kai pirkliai susitiko šluočių, šis pasakė, jog jie nemokėję jo prekių parduoti ir juos nusivedė į tris smukles; prieš tai šluočius kiekvienam smuklininkui gerai sumokėjo ir, kai švilpaudamas pasuks kepurę, liepė sakyti „viskas užmokėta“. Pirkliai pamanė, kad šluočiaus kepurė stebuklinga ir brangiai už ją sumokėjo. Kai suprato buvę apgauti, nuėjo į šluočiaus namus. Šis užsiklojo drobule ir pasiėmė aštrų peilį – žmona pasakė, kad jis miręs. Pirkliai sugalvojo iš keršto bent šluočiaus galvą apšlapinti, bet šis jiems visiems iš eilės nupjovė lytinius organus. Pirkliai pabėgo, o šluočius tapo turtingas.