NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7345&OId=4815

PAVADINIMAS: [Šunys, visokie žvėrys ir galvijai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieš­pats, su­tvė­ręs vis­ką ant dan­gaus ir že­mės ir vi­sus su­tvė­ri­mus ap­do­va­no­jęs kuo gra­žiau­siai, žmo­gui su­tei­kė iš­min­tį. Žvė­rys ir gal­vi­jai, paukš­čiai ir žu­vys, kir­mė­lės ir va­ba­lai ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­tie įgy­to­mis do­va­no­mis. Ta­da Die­vas, su­šau­kęs vi­sus su­tvė­ri­mus vie­non vie­ton, jų vi­du­ry­je pa­sta­tęs žmo­gų, jam pa­sa­kė:
– Žmo­gau, in ta­vo val­džią pa­duo­du vi­sus ma­no su­tvė­ri­mus – tu esi vi­sų po­nas.
O ki­tiems pri­sa­kė žmo­gaus klau­sy­tie. Vi­si su­tvė­ri­mai žiūrė­jo in žmo­gų ir dy­vi­jo­si: žmo­gus iš­ro­dė ma­žas, sil­pnas ir be jo­kio gin­klo, iš to pa­ė­jo, kad vi­si netikėjo Dievo žo­džiams. Ši­tie su­tvė­ri­mai ne­ger­bė žmo­gaus ir jam ne­no­rė­jo bū­tie pa­klus­nais. Le­vas, vil­kas, meš­ka ir dau­gel ki­tų pa­sa­kė:
– Mes esa­me di­de­li, stip­rūs, drū­ti ir drą­sūs ir dar gin­klus tu­ri­me – žmo­gus mūs ne­pri­veiks. O jei dar ji­sai mums ką no­rė­tų da­ry­tie, už­pul­si­me ant jo, su­dras­ky­si­me jį ir pra­ry­si­me.
Potam gal­vi­jai sau kal­bė­jo. Brie­dis, jau­tis, šer­nas, ožys, avi­nas, ar­klys ir ki­ti pa­sa­kė:
– Ir mes ga­li­me jo at­si­gin­tie, o jei mus ap­ga­lė­tų, pa­bėg­si­me nog jo.
Taip kal­bė­jo paukš­čiai ir žu­vys, kir­mė­lės ir va­ba­lai ir iš­si­skirs­tė in gi­rias, in lau­kus, po van­de­nis ir taip to­liau in vi­są že­mę.
Šu­va, pa­klau­sęs vi­sų kal­bos, pri­si­žiūrė­jo in žmo­gų ge­rai ir pa­ser­gė­jo jo iš­min­tį, o ap­mis­li­jęs vis­ką ge­rai sau vie­nas, misli­jo: „Aš tu­riu pro­tą, mo­kė­siu žmo­gui in­tik­tie. Man rei­kia prie jo pri­si­tai­kin­tie – man bus su juom ge­riaus nė kaip su žvė­ri­mis ir gal­vi­jais gy­ven­tie“. Au­sis pri­glaus­da­mas, su uo­de­ga dirb­da­mas, pri­ėjo pas žmo­gų, prie ko­jų sa­vo snu­kį pri­dė­jo, jam ma­lo­niai į akis žiūrė­da­mas, ran­kas jo lai­žė, jam iš­ti­ki­mu pa­si­ro­dė, pa­ti­ko žmo­gui, ir nog to žmo­gus pa­my­lė­jo šu­ne­lį.
Žvė­rys, gal­vi­jai, paukš­čiai ir ki­ti ne­ap­ken­tė žmo­gaus, kad ji­sai va­di­no­si po­nu, o ant šu­nies py­ko vi­si, kad pri­sto­jo prie žmo­gaus. Bet jie nesu­si­pra­to, kad rei­kės vi­siems pa­si­duo­tie žmo­gui. Nu­pa­sa­ko­siu, kaip at­sė­jo. Ant avi­no ir ant ožio užpuo­lė vil­kiš­čias. Tie da­bar nu­si­gan­dę bliau­ja, na­ba­gė­liai, bė­ga prie žmo­gaus ir šau­kia pa­gel­bos:
– Žmo­gau žmo­gau, ta­ve Die­vas pa­da­rė vi­sų su­tvė­ri­mų po­nu – iš­gel­bėk mus iš vil­ko nas­rų!
– O del­ ko ne­ti­kė­jo­te Po­no Die­vo žo­džiams?
Pa­sa­kęs jiems žmo­gus tuo­jaus pa­ė­mė laz­dą, ėjo su šu­nim prieš vil­ką ir iš­gel­bė­jo avi­ną ir ožį nog smer­ties. O ta­da nog tos va­lan­dos pa­si­da­vė žmo­gui ir klau­sė vi­sa­dos.
Ere­lis už­klu­po ant žą­sų, va­na­gas – ant an­čių, viš­tų ir kar­ve­lių. Tos rėk­da­mos lė­kė pas žmo­gų, mel­dė jo pa­gel­bos. Žmo­gus ap­gy­nė nog bai­sios ne­ti­kė­tos smer­ties. Ir tos pa­si­da­vė žmo­gui ir nog jo neat­si­trau­kė.
Jau­tis ap­sir­go, dū­sa­vo ir de­ja­vo. Žmo­gus iš­gir­dęs at­lan­kė li­go­nį ir iš­gy­dė. O tas, bi­jo­da­mas pirm lai­ko mir­ti, pri­sto­jo prie žmo­gaus, ėmė jun­gą ant sa­vo spran­do, arė že­mę ir jam tar­na­vo. Ir ge­rai bu­vo šė­mam­ jau­čiui su žmo­gum.
Ar­klys su­si­py­ko su šer­nu, už­si­rūs­ti­no ant sa­vo ne­vi­do­no, no­rė­jo jį per­ga­lė­ti – nu­ė­jo pra­šy­tie pa­gel­bos. Žmo­gus, sė­dęs ant ar­klio, jo­jo prieš jį, tu­rė­da­mas ieš­mą ran­ko­je. Per­vė­rė šer­ną, jo sū­nus ir duk­te­ris at­sė­mė ir ar­klio ne­pa­lei­do kal­bė­da­mas:
– Tu bū­si su­gad­ly­vas ir tau bus su ma­nim ge­rai.
Brie­dis at­ėjo į žmo­gaus ja­vus. Tas pa­si­ga­vo lau­ki­nį. O kad brie­dis ne­no­rė­jo prie žmo­gaus pa­si­lik­tie, tas už­mu­šė brie­dį, at­si­ė­mė jo mė­są, iš skū­ros pa­si­siu­vo če­ba­tus, val­gė keps­nį ir šu­ne­liui da­vė.
Le­vas, vil­kas, la­pė ir ki­ti, ma­ty­da­mi pa­si­di­di­nant žmo­gaus vy­riau­sy­bę, su­si­ta­rė vi­si vie­nu sy­kiu ant žmo­gaus už­pul­tie ir jį per­ga­lė­tie. Bet žmo­gus pa­si­ser­gė­jo. Ant ta­ko, ku­riuom vil­kas tu­rė­jo at­ei­tie, iš­ka­sė duo­bę – vil­kas in tą įkra­pi­no. La­pei pa­dė­jo rau­me­ni­nių deš­re­lių iš šer­no mė­sos su gry­be­liu – to­ji su­ėdus tuo­jaus su­klu­po ir pra­gai­šo. Ėjo žmo­gus tie­siog prieš meš­ką, tu­rė­da­mas ran­ko­se ašt­rią ge­le­žį. Nu­tai­kė jai in šir­dį ir įsmei­gęs pat­sai in ša­lį sklys­te­lė­jo – meš­ka pa­ti sa­ve su ge­le­žia nu­dū­rė. Le­vas bu­vo at­ei­nąs ant žmo­gaus už­pul­tie. Tam smo­gė su ak­me­niu į kak­tą – iš­bi­ro jam iš akių ug­nies ki­birkš­tys ir gal­va la­bai su­sku­do. Su­si­pra­to, kad ne­ge­rai kė­sin­tis prieš sa­vo po­ną, ir ap­si­su­kęs ėjo in gi­rią, už­gė­din­tas tuom žy­giu. Žmo­gus nu­lu­po skū­ras nog vil­ko, meš­kos ir la­pės pa­si­da­rė sau kai­li­nius ir ke­pu­rę la­pi­nę ant žie­mos.
Žu­vys mis­li­jo, kad bus ra­mu nog žmo­gaus van­de­nų gel­mė­je. Bet tas jo­ms įlei­do meš­ke­rę, sa­ky­da­mas:
– Ei­ki­te šen pas ma­ne!
Paukš­čiai mis­li­jo, kad bus ra­mu ant oro aukš­tai, bet žmo­gus pri­si­tai­kęs iš lan­ko pa­šo­vė paukš­čius ir lie­pė sa­vo šu­niui at­neš­tie.
Taip vi­si su­tvė­ri­mai tu­rė­jo pa­si­duo­tie žmo­gui, kad jį pa­da­rė Die­vas vi­sų su­tvė­ri­mų po­nu.

FIKSUOTOJAS: Antanas Tatarė

FIKSAVIMO METAI: 1913

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.139. Nr. 133. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Kun. M. Gustaitis. „Kunigas Antanas Tatarė, jo gyvenimas, charakteristika ir raštai“. Vilnius, 1913, p. 88–89.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: BILPK 3108.

Atgal