NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7297&OId=4785

PAVADINIMAS: [Du broliai]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Du bro­liu, už ko­kį pra­si­kal­ti­mą iš na­mų iš­va­ry­tu, iš­ėjo, nu­si­pir­ko po šau­dyk­lę ir, da­ė­ję kryž­ke­lį, įšo­vę si­dab­ri­nė­mis kul­ko­mis in sto­vin­tį ten stul­pą, per­si­sky­rė.
Vy­res­ny­sis, ai­da­mas per gi­rią, su­ti­ko zui­kį. No­rė­jo jį šaut, ale, zui­kiui at­si­pra­šius, pa­ė­mė nog jo zui­ku­tį. Pas­kui to­kiu jau būdu ga­vo la­pu­ką, vil­ku­tį, meš­ku­tį ir no le­vo – le­vu­ką. Su to­mis žvė­ri­mis to­lyn ai­da­mas, da­ė­jo jis to­kį dva­rą, kur ka­ra­lai­tė bu­vo pa­skir­ta sma­kui. Ji­sai nu­ė­jo in pa­ma­rę ir ra­do ten pa­ną, lau­kian­čią sma­ko. Ka­da sma­kas at­plau­kė, ji­sai lie­pė zui­kiui ait prieš jį. Zui­kis kaip tik prie­šais sto­jo, sma­kas tik pa­pū­tė, ir zui­kis par­griu­vo. Pas­kui lie­pė stot vil­kui, la­pei, meš­kai, bet ir su to­mis žvė­ri­mis teip at­si­ti­ko. Ta­da lie­pė stot le­vui prieš sma­ką. Sma­kas ir le­vą pū­tė, bet jau le­vo nepa­ju­di­na. Pas­kui sma­kas iš­li­po ant kren­to ir su­si­ė­mė su le­vu. Kaip jie­du ėmė­si, tas žmo­gus nu­kir­to sma­kui gal­vą ir, to­kiu būdu ka­ra­lai­tę iš­gel­bė­jęs, ją ve­dė ir pa­sto­jo ka­ra­lium.
Vie­ną kar­tą ji­sai, iš­ėjęs iš na­mų, pa­kliu­vo in to­kį pra­keik­tą dva­rą, kur jį drau­ge su žvė­ri­mis in ak­me­nis pa­vers­ta.
Tuo tar­pu jo­jo jau­nes­ny­sis bro­lis tei­po­gi su sa­vo žvė­ri­mis iš­ėjo jo ieš­ko­tų ir, at­ėjęs ton pat vie­ton, su­si­kū­rė ži­bu­ru­ką ir šil­dė­si. Teip be­si­šil­dy­da­mas iš­gir­do kal­bant:
– Man šal­ta...
Jis nu­siun­tė la­pę, kad pa­žiūrė­tų, kas ten yra. La­pė pa­žiūrė­jo ir at­ėjus pa­sa­kė, kad pu­sė žmo­gaus, pu­sė ak­mens. Ta­da ji­sai ta­rė:
– Kad šal­ta, tai aik šil­tis.
Ta­sai pu­siau­ žmo­gus ta­rė:
– Bi­jau ta­vo le­vo. Už­dėk sa­vo plau­ką le­vui ant snu­kio, tai ai­su.
Bet ji­sai ne­klau­sė ir lie­pė meš­kai at­nešt jį pas ug­nį. Meš­ka nu­ė­jo, bet nepa­kė­lė. Ji­sai lie­pė ait le­vui. Le­vas nu­ė­jęs at­ne­šė pas ug­nį. Da­bar ka­ra­lius su­ži­no­jo, kad tie ak­mens, ku­rie ten riog­so­jo, bu­vo tai jo bro­lis ir žvėrys. Ga­vęs nuo to pu­siau­žmo­gio to­kią rykš­tu­kę, ji­sai vi­siems ak­me­nims už­da­vė, ir at­gi­jo jo bro­lis su žvė­ri­mis.
Ka­da jie­du iš­ėjo iš tos vie­tos, jau­nes­ny­sis bro­lis pa­sa­kė vy­res­niam­jam:
– Bu­vau aš ta­me dva­re, kur tu bu­vai ka­ra­liu­mi. Ka­ra­lie­nė misli­jo, kad aš jos vy­ras, ir gy­ve­nau su ­jąj il­gą lai­ką.
Bro­lis, iš­gir­dęs tai, nu­kir­to sa­vo bro­lį ir iš­gel­bė­to­ją, o pats nu­ė­jo pas sa­vo mo­te­rį in dva­rą. Vil­kas no­rė­jo dras­kyt mi­ru­sio kū­ną, bet le­vas neda­vė. Le­vas nu­va­rė vi­sas žvė­ris to­liaus, o ji­sai pa­si­ka­vo­jo ir lau­kė var­no at­le­kiant. Ka­da var­nas su var­nu­kais at­lė­kė ir nu­tū­pė ant kū­no, le­vas pri­si­tai­kęs pa­grie­bė var­nu­ką. Var­nas pra­šė, kad ati­duo­tų, o le­vas ta­rė jam:
– Neati­duo­su, iki ne­at­ne­ši gy­vo­jo ir gy­dan­čio van­dens.
Var­nas nu­lė­kęs at­ne­šė. Le­vas, pa­ė­męs van­de­nį, pa­lei­do var­nu­ką, pas­kui su­dė­jo gal­vą su kū­nu, pa­te­pė gy­dan­čiu van­de­niu – ir su­gi­jo, pas­kui pa­te­pė gy­vuo­ju van­de­niu – ir at­gi­jo. Pas­kui ji­sai, nu­ė­jęs pas sa­vo bro­lį, ta­rė jam:
– Aš ta­ve at­gy­džiau, o tu ma­ne nu­kir­tai, bet ma­no žvėrys ma­ne at­gy­dė!
Ta­da jie­du su­si­tai­kė ir krū­voj abu­du gy­ve­no.

FIKSUOTOJAS: Juozas Žiugžda

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Plynių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.124-125. Nr. 116. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 126, Nr. 1

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal