NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7282&OId=4782

PAVADINIMAS: [Gudrus karalaitis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vie­nas ka­ra­liaus sūnus iš­ėjo ke­liau­tų. Pa­ke­lė­je pas to­kį ūki­nin­ką ga­vo ant pus­ry­čių pie­no, ir ka­da, jam pa­val­gius, in bliū­dą pri­kri­to daug mu­sių, jis, su­skai­tęs, kiek jų yra, už­si­ra­šė ant po­pie­riaus, kad vie­nu sy­kiu už­mu­šąs dvy­li­ką gal­vų. Teip jį su tuom po­pie­rium už ke­pu­rės be­mie­gan­tį at­ra­do pa­ke­lė­je toks po­nas ir, pa­ė­męs drau­ge su sa­vi­mi, pri­ver­tė tą ka­ra­lai­tį, kad jis iš jo gi­rios iš­va­ry­tų dvy­li­ką žmog­žu­džių, ką jis ypa­tin­gu būdu ir at­li­ko. Ka­ra­lai­tis už­ri­šo žmog­žu­džiams akis su ske­pe­tu­kėm, su­ri­šo su šniū­ru vi­sus in krū­vą ir par­ve­dė pas tą po­ną in dva­rą. Po­nas ta­rė jam:
– Kad tu par­ve­dei ši­tuos žmog­žu­džius, tai gal tu par­ve­si ir le­vą? Yr le­vas toj pa­čioj gi­rioj, kur bu­vo tie žmo­žu­džiai, tai jei tu jį par­ve­si, tai kaip aš nu­mir­siu, tai ga­lė­si tu gy­vent ma­no dva­re.
Ka­ra­lai­tis pa­si­ė­mė laz­dą ir ske­pe­tu­kę ir iš­ėjo in gi­rią. Ai­da­mas per gi­rią, su­si­ti­ko tą le­vą. Le­vas pa­klau­sė jo:
– Kas tu asi?
Ji­sai at­sa­kė:
– Pra­le­vis.
Le­vas ta­rė:
– Kiek me­tų aš gy­ve­nau, o nie­kad ne­gir­dė­jau, kad būtų kur pra­le­vis. Ma­no mo­ti­na yra la­bai se­na – ai­siu aš pa­klaust, gal ji ži­no apė pra­le­vį, o tu pa­lauk ma­nę čio­nai.
Ji­sai at­sa­kė:
– Tai aik – aš pa­lauk­siu.
Le­vas nu­ė­jo pas mo­ti­ną ir pa­klau­sė:
– Ar yra kur pra­le­vis?
Mo­ti­na at­sa­kė:
– Pir­miau nebu­vo, o da­bar gal at­si­ra­do.
Le­vas vėl at­ėjo pas tą pra­le­vį ir ta­rė:
– Kas­žin kat­ras drūtes­nis: ar le­vas, ar pra­le­vis?
Ji­sai at­sa­kė:
– Pra­le­vis drūtes­nis.
O bu­vo te­nai la­bai aukš­tas kal­nas. Le­vas ta­rė:
– Bė­kim ant ši­to kal­no: kat­ras pir­ma už­bėg­sim, tai tas bū­sim drūtes­nis.
Pra­le­vis ap­si­ė­mė ant to. Le­vas tuoj šo­ko ir už­bė­go ant to kal­no, o pra­le­vis li­po li­po ir ne­už­li­po. Pas­kui ta­rė le­vui:
– Tu nedrūtas, tai greit už­bė­gai, o aš la­bai drūtas, tai neuž­li­pau, ba vie­ko nepa­ke­liu.
Le­vas ta­rė:
– Tu teip drūtes­nis – ale kat­ras mu­du la­biau iš­rėk­sim? Aš pir­mąsyk kaip rik­tel­siu, tai že­mė su­dre­bės. An­trąsyk kaip rik­tel­siu, tai la­pai ant me­džių su­vys. Tre­čiąsyk kaip rik­tel­siu, tai la­pai nu­kris no me­džių.
Le­vas rik­te­lė­jo vie­ną sy­kį, tai že­mė su­dre­bė­jo. An­trąsyk rik­te­lė­jo, tai la­pai ant me­džių su­vy­to. Tre­čiąsyk kaip rik­te­lė­jo, tai la­pai no me­džių nu­kri­to! Pra­le­vis ta­rė:
– Aš kaip rik­tel­siu, tai ta­vo akys iš­šoks, tai aš tau už­ri­šu akis.
Pas­kui ji­sai už­ri­šo le­vui akis ir rė­žė su laz­da le­vui in gal­vą iš vi­sos jė­gos teip, kad le­vo akys iš­šo­ko. Pas­kui ta­rė pra­le­vis le­vui:
– Da­bar aš ta­ve ve­siu pas gy­dy­to­ją, kad iš­gy­dy­tų tau akis.
Le­vas ap­si­ė­mė ant to. Pra­le­vis par­ve­dė le­vą pas tą po­ną in dva­rą. Po­nas, pa­ma­tęs, kad jis toks ga­lin­gas, ap­že­ni­jo jį su sa­vo duk­te­ria ir pa­ve­dė jam sa­vo dva­rą. Ji­sai iš­gy­dė tą le­vą ir lai­kė prie sa­vęs le­vą ir tuos žmog­žu­džius.

FIKSUOTOJAS: Juozas Žiugžda

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašyta Plynių k., Daukšių parapijoje.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.121-122. Nr. 113. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SAUGOMA:
LMD (Lietuvių mokslo draugijos fondai Lietuvių tautosakos rankraštyne Lietuvių literatūros ir tautosakos institute) | I 126, Nr. 15

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal