NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=7083&OId=4621

PAVADINIMAS: [Liūtas ir žmogus]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Liūtas ir žmogus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Liūtas vie­ną kar­tą, kas­da­mas ur­vą po kel­mui, taip įkliu­vo tarp šak­nų, kad nie­kai[p] iš­si­pai­nio­ti ne­ga­lė­ja. Pa­ma­tė žmo­gų bei­nan­tį ir pra­dė­ja pra­šy­ti, be­ne pa­dės jam iš­si­kliu­dy­ti. Žmo­gus tuo­jaus pa­ki­ša dal­bą po vie­na pu­se, pa­ka­po­ja šak­nis ir pa­kė­le kel­mą.
– N’o tai da­bar aš ta­vi pa­pjau­siu, – sa­ka liūtas, – bo ir jūs, žmo­nės, už ge­rą dar­bą blo­gu už­mo­ka­te.
– Su­si­mil­da­mas, liūte­li, neėsk! Ei­ma – te­gul mums kas no­rens ap­sū­dij.
– Nu, ge­rai – ei­ma! – sa­ka liūtas.
Ein jie par miš­ką ir su­tink se­ną ar­klį.
– Mel­da­mas ar­kle­li, ap­sū­dyk mu­mis, – sa­ka žmo­gus. – Aš va iš­gel­bė­jau liūtą nog smer­čia, o jis nor mu­ni už ta­tai pa­smaugt. Ar ge­rai jis da­ra?
– Ge­rai, – sa­ka ar­klys, – bo ir jūs, žmo­nės, už ge­rą blo­gu už­mo­ka­te. Aš dir­bau, dir­bau gas­pa­do­riui par vi­są am­žių, o kai pa­se­nau, nega­liu dau­giaus be­dirb­ti, tai mu­ni iš­va­rė iš na­mų, kad vil­kai pa­pjau­tų.
– Ma­tai, žmo­gau, – sa­ka liūtas, – ir ar­klys šnek, kaip aš...
– Ei­ma dar pas an­trą sū­džią, – pra­ša žmo­gus.
An­trą su­ti­ka šu­nį.
– Šu­ne­li šu­ne­li, ap­sūdyk mums! Aš iš­gel­bė­jau liūtą nog smer­čia, o ji­sai nor mu­ni da­bar pa­smaug­ti... Ar ge­rai da­ra?
– Ge­rai, – at­sa­ka šuo. – Aš par vi­są am­žių nu­šir­džiai žmo­gui tar­na­vau, jo na­mus da­bo­jau, o kai pa­se­nau, nu svei­ka­tas nu­puo­liau, ji­sai man lak­ti neduo­da ir iš na­mų pa­pla­kė. Žmo­gus vi­sad už ge­rą blo­gu už­mok!
– Ei­ma dar lig tre­čia sy­kia, – pra­ša žmo­gus.
Liūtas ir ant to su­ti­ka. Pa­ma­tė la­pę ir pra­ša, kad ta ap­sūdy­tų.
– N’o, ge­rai, – sa­ka la­pė. – Pa­ro­dyk gi, liūtai, kaip tu bu­vai įkliu­vęs į kel­mą.
Tas, paiks bū­da­mas, an­trą sy­kį įkliu­va. La­pė pa­mo­ki­na žmo­gų, kad už­muš­tų liūtą.
– Ką da­bar tu man, žmo­gau, duo­si už to­kį ge­rą iš­tai­ky­mą? Duok tu man kas ne­dė­lę po viš­tą.
– Dėku, la­pu­te, aš pa­ga­tavs tav duo­ti kas die­ną po viš­tą, ne ­tik kas ne­dė­lę, – at­sa­kė žmo­gus.
Na, ta la­pė kas ne­dė­lę at­bėg­da­va pas žmo­gų ir gau­da­va po viš­tą. Ant ga­la ir viš­tų nedaug be­li­ka, ir pa­ti pra­dė­ja bar­tis:
– Ką tu mis­li­ji – vi­sas viš­tas man iš­baig­si. Už­mušk ėmęs la­pę, ir bus ga­las.
Žmo­gus pa­klau­sė. At­bė­gant la­pei – pokšt ir už­mu­šė. O ši beig­da­mo­sis pa­sa­kė:
– Žmo­gus už ge­rą blo­gu­mi už­mok...

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Katkus

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ažitėnų k., Krakių parapija, Kauno pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.100-101. Nr. 92. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 10

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal