NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6230&OId=3910 PAVADINIMAS: [Žmogaus išmintis] DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys FIKSACIJOS TIPAS: Redaguota versija STILIUS: Literatūrinė kalba TEKSTINIS TURINYS: Kada Dievas sutvėrė pasaulį bei žvėris ir vislab žmogui pavedė, žmogus apžiūrėjo žvėris, kurias jam teks valdytie. Iš visų žvėrių labiausiai jam patikęs levas1, ir jis Dievo prašęs, kad anas jam suteiktų tos žvėries ypatybes. Dievas išpildęs jojo prašymą: žmogus ingijęs drąsumą ir didę pajiegą, ale jis neturėjęs proto, todėlei jam ne viename dalyke blogai ėję. Teip jisai, ant žirgo jot užsisėdęs, atsidurdavęs ten, kur link jį žirgas tiesiog nunešdavo. Jis nemokėjęs gyvulį šalin, kur norėjo, pakreiptie nė jį apsuktie. Norėdamas tai daryt, jis nežinojęs kitaip ką veiktie, kaip tik kiek pajiegdamas žirgui int pašones spardęs. Žirgas, nenumanydamas, ką veikt, aukštyn šokęs, iš vietos neidamas. Išėjęs ant medžioklės, žmogus tolei paskui žvėrį kūręs, iki, visai pailsęs, ant žemės parpuldavęs. Jeigu jam musė ant nosies užtūpdavus ir jis norėdavo ją nubaidytie, tai jis teip smarkiai ją mušdavęs, jog ją sutruškindavęs ir ant savo nosies mėlyną dėmę apturėdavęs. Ir javų sėjimas jam nesisekdavęs. Norėdamas darbą atliktie, ant dirvos nuėjęs, jis pirštu išgręždavęs žemėje skylutę ir ten intmesdavęs po vieną grūdą. Tokiu būdu jis apsodindavęs visą dirvą. Javams nunokus, jis nusiskabinėdavęs varpas po vieną.
Žvėrys iš pradžios nenorėjusios pripažint ant savęs žmogaus valdžią, bet jis jais privertęs savo stiprumu. Tik lapė išsisukus iš po žmogaus valdžios, savo išminčia net jam užkenkdama ir ne kartą jį pykdžius savo gudravimais. Taip žmogui, pavyzdžiui, kiek žvėrienos susimedžiojus ir nog jos atsitolinus, lapė prisėlinus ir nuvilkdavus jojo užgaulį. Nors žmogus, piktumo pilnas, ne kartą lapę vydavęs, ji visados nog persekiotojo pasprūsdavus savo gudrumu. Todėlei pagaliaus žmogus Dievo prašęs, idant jis jam vietoje levo vieko suteiktų lapės išmintį.
– Gerai, – atsakęs Dievas, – aš tavo prašymą išpildysu, bet tu paikai padarei, stiprybę paniekindamas. Tolyn tavęs žvėrys nesibijos ir tu turėsi dūmotie, kokiu būdu nog jų apsigintumei.
Vos Dievui tuos žodžius ištarus, atsitiko žmoguje didis persimainymas: jo viekas jįjį apleido, o išmintis jame atsirado. Žvėrys veik patėmijo iš žmogaus būdo, kad jame didis persimainymas turėjo atsirastie: jie ne tikt jo nevengė, bet pradėjo ant jo užpuldinėtie. Ale žmogus veik susipratęs, kaip gintis. Nog žvėrių apsigynimui jis insitaisė kilpinį ir ietis, su kuriomis ir tais nušaut galėjo, kurios jam patiko. Jodant žirgo valdymui išrado brizgilą. Norėdamas javus sėtie, pradėjo jis dabar visus penkis sykiu kištie žemėn pirštus ir in skylutes bert javų grūdus. Tokiu būdu jis daug graičiau apdirbt lauką galėjo. Vėliaus išrado jis žagrę ir daug kitų padarų bei rykų, kurie buvo jam reikalingi.
Kada lapė patėmijo tokį persimainymą, kursai žmoguje atsirado, prisidingėdama laikėsi nog jo iš tolo.
FIKSUOTOJAS: Veckenstedt FIKSAVIMO METAI: 1883 SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas P. 30-31. Nr.1. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.) SKELBTA LEIDINYJE: Veckenstedt E. Die Mythen, Sagen und Legenden der Żamaiten. Heidelberg, 1, 1883, p. 218-220. ©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Atgal |