Knygadvario objektas "BsTB 7 181-46 Mitologinė sakmė apie dvasregį berną, kuris turėdavo nešti vėles į kapines" >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4850&OId=2852

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Apšrūtų Bertulytė, dabar Tilžės Palaitienė, sako:
– Pas mano tėvus tarnavo dvasregis berns. Jau buvau ištekėjus, kaip mano tėtatis mirė. Šermenų vakarą mamatė mane į klėtį pasuntė staltiesę atnešt, o tas berns ant klėties tako, suimtoms rankomis dangun žvelgdams, klūpojo. Iš klėties man sugrįžtant, jis buvo į kuknę atsitraukęs. Po šermenų tarau jam: „Ar čia kas buvo tav ant tako klūpojant?“ Jis atsakė: „Lavono dvasė mane nusitvėrusi buvo, o kai tu į klėtį skubinais, dvasė su tavim drauge ėjo, tav vis į akis žūrėdama, tai aš, valns tapęs, į kuknę atsitraukiau, nes lavono dvasia tą vakarą į kuknę neeina. Sunku ir labai dyvinu man, nes aš turu lavono dvasę šermenų vakarą ant kapinų nešt. O jei lavons pasigaili, tai neprivalau nešt, ale nors nulydėt...“ Tas berns sakydavo: „Po palaidojimo kožno žmogaus dvasė daug dienų kas dieną saulėleidij pargrįžta ik pryvartės jos buvusų namų ir, čon prieš namus pasiklonojusi, vėl ant kapinų eit. Aš, nuo lauko aręs pro kapines praeidams, tankiai sutinku keliu ateinančas vėles, kuros mane atlaiko, tai aš turu ja[u]čus vienus leist eit, o atsiklaupęs melstis...“
Tą atsitikimą mes daugkart matydavom. Tai mamatė man sakydavo: „Elske, tik bėk parvaryk jaučus, nes jį vėl dvasės atlaikė...“ Kieme apie kožną ligonį žinodavo jis, ar tas pagilbs, ar mirs. Kits jau visiems ant mirimo išžūrėdavo, ale jis sakydavo: „Tą dar dvasės nelanko – nemirs...“ Atpenč, apie kito smertį nieks nemislydavo, ale jis sakydavo: „Tas jau dvasų lankoms, tas mirs“. O ir teip nusiduodavo.

FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 181-182, Nr. 46
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal