KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 7 181-46 Mitologinė sakmė apie dvasregį berną, kuris turėdavo nešti vėles į kapines

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Vienas bernas matydavo dvasias. Mirus gaspadoriui, jo duktė ėjo į klėtį parnešti staltiesę. Bernas, jai einant pro šalį, klūpojo iškėlęs rankas į dangų. Po šermenų papasakojo, kad matė mirusiojo dvasią, einančią kartu su dukterimi. Taip pat bernas pasakojo, kad turįs šermenų vakarą nešti vėlę į kapines, o jei jo pasigaili, tai bent jau palydėti. Po palaidojimo kiekvieno žmogaus dvasia daug dienų sukiojasi apie namus, paskui grįžta į kapines. Bernas dažnai, grįždamas iš laukų, sutinka dvasias. Tuomet jis turi palikti jaučius ir atsiklaupęs melstis.