NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4676&OId=2687

PAVADINIMAS: [Kaip ištikimas tarnas išgelbėjo karalaitį nuo smako]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovės laikuose gyveno toki turtingi žmonės karaliai – jie tiek turtų turėjo, kad ir páts nežinoj skaitliaus. Vaikų mažai turėjo, tik vieną sūnų. Jiem visko ponas Dievas nesigailėjo, ale vaikų pasigailėjo, nes davė tik vieną sūnų – vardas buvo to vaiko Girijotas. Tas vaikinas augo gražiai. Paskui jį leido in škūlią. Išmokino gerai, kaip tik senovės mokslus pasiekė, paskui tėvai pasimirė, jis liko dvidešimt dviejų metų, pilno proto. Matydamas, kad jam neramu tėvo palociuose gyventie, užsimanė apsivestie. Apsirinko jis sau mergą turtingų tėvų, vedė ją ir gyveno laimingai. Viskas ir jam, kaip ir tėvui, sekėsi, ale tėvu ponas Dievas dovanojo vienų sūnų, o sūnus nesulaukė nei vieno. Viskas jam buvo už nieką, nė jo didžiausi turtai neramino. Meldė jis Dievo, davė ubagam, kad tik Dievas laimę atsiunstų ir jie susilauktų prė ko galvą priglaustie, turėjo visokius daktarus, ale viskas už nieką! Jie mislino – mažum ponas Dievas juos pakorojo arba jie neverti to susilauktie, – vienas kitą su pačia ramino, meldė Dievo, ir jų ponas Dievas prašymo neatmetė. Gerai sako: prašyk Dievo – niekad ponas Dievas nepaniekins. Teip ir tam ponu atsitiko. Vaikščiojo tuomet daugelis ubagų. Girdėdami tokį gerą ir bagotą poną, užeidavo daugelis visokių ubagų.
Atėjo kartą vienas išmintingas ubagas, paklausė pas slūgas:
– Kas gero dvare?
Atsakė slūgos:
– Viskas gerai, seneli, tik vienas daiktas negerai.
Ubagas užklausė:
– Kas gali būt negerai, kad ponas bagotas, visko pilnas, jam nieko nebrokuoja, tai ir negali būt blogumo. Kas yra blogo, pasakykit ir man.
Ale iš pradžių nenorėjo ubagu sakyt, – sako:
– Tu visam svietu išpasakosi.
Ale tas ubagas ir užsigynė:
– Tik pasakykit – mažum būsiu in rodą.
Tada slūgos pripažino:
– Kad mūsų ponai neturi vaikų.
Senis atsakė:
– Menkas daiktas. Aš duosiu rodą – bus vaikų.
Tuo slūgos poniai danešė. Ponia atbėgo, pasveikino senį. Įsikalbėjo, apė ką aina. Senis ponią sudomino ir liepė tik jo prisakymą išpildyt:
– Ponia turėsi vaikų.
Ji viską apsijėmė, kad tik susilauktų inpėdinį. Ubagas prisakė poniai:
– Liepkie slūgom viena diena nurautie linus ir išmintie, suverptie ir tinklą numegztie, su tuo tinklu tą pačią dieną nuveitie in prūdą, sugautie dvi žuvi, išvirtie viską ir kad ponia viską suvalgytų – tada bus vaikų.
Kaip senis prisakė, teip lygiai tokių ponų norą turėj išpildyt – slūgos viską viena diena padarė: žuvis sugavo, išvirė, ir suvalgė ponia. Ale ir kukarka virdama neiškentė neparagavus, ar ne per daug druskos indėjo, ir ji paragavo. Ant senio žodžio ir pastojo abi: nėščia kaip ponia, lygiai ir kukarka, o nuog senio buvo uždrausta niekam neparagaut. Tie ponai, matydami jo gerą rodą, laikė tą senį kaipo danguj: davė jam gert, valgyt, ko jis norėjo, paskui davė pinigų in valias, porą geriausių arklių, bričką, kurmoną, ir jis išvažiavo savo keliu – jau jam daugiau nereikėjo ubagaut.
Paskui užgimė viena diena ponios sūnus ir kukarkos: abudu dailiu, vienas in kitą padabnu. Augo tie vaikučiai, jau buvo šešių metų – pradėj leistie in škūlią, viskas buvo; pono sūnus – kaipo sūnus, o antras – kaipo jo slūginės, nors jam pritiko broliu jo būtie, nes iš Dievo galybės abudu užgimė. Paaugį, didelį mokslą pabaigį, buvo labai dailūs vyrai ir vienas in antrą padabnūs.
Ale vieną kartą teip karaliūnas in savo draugą kalba – sako:
–Eisim vandravot.
Žinoma, kaipo bagočių vaikai visur išsivažinėja, teip ir anas užsimanė svieto pamatytie. Tėvo pasiprašė, kad juos leistų ant kelionės. Tėvas nebuvo priešingas tam, davė piningų in valias ir juos palaiminę išleido. Abudu, atsisveikinę savo motinas, vienas kaip karaliūnas, kitas – kukarkos sūnus už lekojų, apleido savo dvarą, nors tėvam buvo didelis gailestis paskutinius sūnus išleistie in svietą: nežino, ar grįš, ar prapuls.
Iškeliavę rodijosi karaliūnas su savo tuom lekojum:
– In kokią šalį važiuosim?
Ale paskui atėj ant mislės:
– Pirmiausia važiuosim in Turkiją, tę yra bagota karalaitė, – kur jis mislino su jąj apsivestie.
Atvažiau in portą, sėdo ant laivo ir leidosi in Turkų žemę važiuodami. Karaliū¬nas kaipo bagočius viršuj su ponais buvo ir kortas lošė.
Lekojus vieną naktį vaikščiojo viršuj laivo – pamatė atlekiant tris garnius. Užsitūpė jie viršuj laivo ir ėmė kalbėt tarpe savęs. Vienas kito klausė:
– Kas tavo žemėj girdėt?
Kitas:
– Kas tavo?
Vienas sako:
– Mano žemėj yra didelė tokiam mieste sausuma, vanduo brangus yra. Gale miesto yra didelis akmuo. Kad tą akmenį atverstų, būtų visiems vandens ik valiai.
Kitas garnys sako:
– O mano žemėj tokiam mieste serga ponia ant džiovos, ir jos nieks neišgydo, nes ji, kaip kunigas davė komuniją, išmetė iš burnos, ir varlė (– rupūžė?) iš po grindų pagavo – dabar toj varlė tunka, o ponia džiūsta. Jei kas žinotų ir tą varlę užmuštų, o poniai širdį varlės sudeginus induotų išgert, tada ponia pasitaisytų.
Trečias garnys sako:
– Iš mano žemės dabar važiuoja karaliūnas in Turkiją ženytis, tai kad jis žinotų – kaip tik daeis in dvarą, bromas atsidarys ir jį užmuš. Ale kad jis nusipirktų arklį ir jotų raitas, tai kaip prijos prie bromo, juos užmuštų su arkliu. O kad jo lekojus nukirstų galvą arkliu, tada jis vėl būtų gyvas. Ale kas girdėtų o pasakytų, tas pavirs akmeniu iki per kelių. O antra – kaip jis ais in šliūbą, tai perbėgs lapė per kelią, ir jam bus smertis. Ale kad tą lapę užmuštų ir atgal atitrenktų, išliktų gyvas. Ale kas tai girdės ir pasakys, liks akmeniu iki juostai. Trečia – kaip bus po šliūbu ir jis suguls su savo pačia, atlėks smakas su devyniom galvom ir jį paims iš lovos ir nusineš. Kas tą girdėtų ir pasakytų, pavirs visas akmeniu.
Potam jo lekoju būtų gerai pasakytie ponu, ale bijo akmeniu pavirstie, ką jis girdėjęs no garnių.
Parvažiavo per marias, aina jie keliu, ir lekojus kalbina poną karaliūną, kad pirktų arklį – sako:
– Bus dailiau nei kaip karalaičiu pėsčiam aitie.
Paklausė karaliūnas, nusipirko arklį, balną ir jojo raitas. Prijojo prė minėto dvaro, kur jie ieškojo, prėjo prė bromo – bromas atsidarė, krito arklys ir karaliūnas nuog arklio – abudu negyvu. Potam lekojus, kaip girdėjęs ant laivo, nukirto arkliu galvą – karaliūnas stojosi gyvas ir atsiliepė in savo lekojų, sako:
– Kam tu man tokią sarmatą darai?
Potam nusidavė in palocius. Priėmė kaip svečius, viskas jiem gerai, linksma karaliūnu buvo, ale liokaju viskas ant širdies stovėjo, kaip savo poną išgelbėtie. Potam sutiko karaliūnas su ta karalaite ir suprašė, kaip pas ponus, daugelį svečių, ir ėjo in šliūbą, ir jo lekojus prė jo šalia. Ale žiūri – bėga lapė skersai kelio. Tuoj lekojus paėmė muškietą ir užšovė lapę ir vėl atgal atmetė. O karaliūnas išsitarė:
– Kam tu man sarmatą darai?
Potam nusidavė in bažnyčią, ėmė šliūbą, buvo vestuvės, buvo labai dailios. Atėjo vakaras ir vėlus laikas. Kada dažinojo lekojus, in kokią kamaraitę ais gult, jis pirmiau nuvėj, palindo po lova ir atsi¬gulė ir laukė. Kada atvedė jaunuosius gult, sumigo jie greitai. Netoli dvyliktos užėj didelis šturmas, atsidarė langai rūmo ir atsistojo šalia lango atlėkęs smakas su devyniom galvom. Pasidairė ir sako:
– Mislinau, man vienas ant vakarienės, ale čia du...
Lekojus atsakė:
– Užspringsi tu ir vienu.
Potam smakas norėj pagriebt lekojų, ale jis su kardu ėmė kapot galvas. Nukapoj visas, kraujų buvo pilnas rūmas! Užsidegęs žvakę, šluostė visur, galvas sumetė in sklepą, visur apžiūrėj, kad nebūt kraujo. Ale pamatė, kad ant jaunosios veido lašas kraujo – jis liežiuviu lyžtelėjo, nenuėmė viso kraujo – liko biskis, ir bandė antru kartu. Ale kaip tik prisilytėjo antru kartu, ėmė karaliūnas ir pabudo. Šoko ant jo, sako:
– Tu man visokias baikas darai, dabar dar lendi prė mano pačios... Dabar tau bus smertis!
Tuo davė žinią in pakajus – atlėkė policija, suėmė jį, ir antryt apsūdijo ant smerties. Ale jis ėmė prašyt sūdo, kad jam duotų pakalbėt nors biskį prėš smertį.
– Gerai, – visi pristojo.
Ėmė jis pasakot, ką girdėjęs ant laivo nuog garnių. Kaip tik pasakė pirmą atsitikimą, kaip bromas užmušė karaliūną ir arklį, – pavirto iki kelių akmeniu.
– Dabar, – sako, – virsiu visas akmeniu.
Ale ėmė visi prašyt:
– Būk tik palei kelių akmeniu – viskas bus dovanota ir viskuo būsi užganėdytas.
Ale jis neapsiėmė. Pasakė, kaip lapę užšovė ir išgelbėjo jį nuog smerties, – ir pavirto iki juostai akmeniu. Tada pasidarė didelis verksmas ir ūžimas, ale pasakė jis, ir kas pirmoj naktij atsitiko ir dėl ko jis ją bučiavo, – ir pavirto visas akmeniu. Paskui karaliūnas užprašė daugelį kuningų, iškėlė dideles šermenis už jo dūšią, kur iš jo priežasties turėj jis in akmenį pavirstie, poną gelbėdamas pats galą gavo. Po šermenų pastatė dailią koplyčią ant to akmens, ir kasdien kunigas laikė mišias toj koplyčioj.
Perėjo keli metai. Buvo šauktas tas karalius ant vainos, nebuvo jo namie. Jo pačiai sapnavosi, kad ką jie turėj susilaukį keturius vaikus, visus papjautų ir tų vaikų krauju pateptų tą akmenį, tai to karaliaus brolis lekojus būtų gyvas. Išbudus ji sau mislino: „Gaila būtų vaikų, ale dar jauni esam, duos Dievas ir daugiau“. Pasišaukė sau intekmingo slūgos, liepė visus keturis vaikučius papjautie ir ji pati kraujo nuleido nuog visų keturių vaikučių, nuvėj, patepė akmenį, kur buvo iš žmogaus pavirtęs, – ėmė ir atsikėlė. Sako:
– Sveika drūta, broliene!
Pašnekėj dailiai, vedėsi in pakajus, priėmė kaip didžiausį ypatą. Ale dagirdo, kad ir pats karalius parvažiuoja. Jau pribuvo namie. Išėj ir pati savo vyro priimtie ir apipasakot, kas atsitiko. Vyras nieko nesakė, tik prašė parodyt, kur vaikai negyvi guli. Nusivedė in paskirtą vietą – žiūri tėvas su motina, kad visi keturi vaikai sėdi gyvi ir palei juos dvi žvaki žiba. Tada jie labai nudžiugo ir dėkavojo ponui Dievui už tokius stebuklus, kur pasiliko iki šiai dienai. Aš gi, būdamas ant vainos Turkijoj, kaip ruskis vajavoj su turku 1877 m., šitą pasaką išmokau.

FIKSUOTOJAS: S. Makauskas

FIKSAVIMO METAI: 1899

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Luksnėnai, k., Alytaus sen., Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Luksnėnų k., Balkūnų vls., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 430, Nr. 8
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal