NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4419&OId=2459

PAVADINIMAS: [Kaip karalaitis išgelbėjo užkeiktą dvarą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų. Vieną kartą karalius su savo tarnais iškeliavo į dideles girias ant medžioklės ir sugavo labai navatną dieduką – sidabrinį dieduką su misingine barzduke. Karalius, sugavęs neregėtą nuo amžių žmogų, išsiuntė gromatas į visas karalystes, užkviesdamas karalius ir kunigaikščius pažiūrėti navatno, žingeidaus sutvėrimo.
Vieną dieną minėtas karaliaus sūnus raičiojo ritinį, ir, jam bežaidžiant, ritinys įpuolė į akmeninį turmą, kuriame buvo užrakintas sidabrinis diedukas su misingine barzduke. Karaliūnas meldė, kad jam atiduotų ritinį, bet diedukas atsiliepė:
– Paleisk mane, tai atiduosiu.
– Kaip aš galiu tave paleisti, kad mano motina po žiuršto antjuosčiu raktus turi... – išsikalbėjo karaliūnas.
– Aš tau duosiu rodą, su kuriąj galėsi mane pavalnyti, – atsiliepė sidabrinis diedukas su misingine barzduke. – Paprašyk motinos, kad tau galvą pakasinėtų, tai tu, atsigulęs ant jos kelių, ištrauksi raktus, mane paleisi, o paskui vėl paprašysi ir raktus įkiši į tą pačią vietą.
Kaip senis pamokino, teip karaliūnas padarė. Paprašė motinos, idant jam galvą pakasinėtų. Tuom tarpu, atsigulęs ant motinos kelių, ištraukė raktus iš po žiuršto antjuosčio, paleido dieduką. Ans, atidavęs jam ritinį, nuvėjo savo keliu. Šis gi, paprašęs antru kartu motinos, kad jam galvą pakasinėtų, įkišo raktus į tą pačią vietą.
Kada prisiartino paženklyta diena, suvažiavo daugel aukštų ponų iš visų karalysčių, karaliai ir kunigaikščiai, pažiūrėti ano žingeidaus, neregėto sutvėrimo. Po pribuvimui svečių karalius iškėlė didelę puotą ir, pavaišinęs susirinkusius, paskui nuvedė į turmą, kur buvo uždarytas sidabrinis diedukas su misingine barzduke. Bet, atradęs tuščią kambarį, didiai nusistebėjo ir tuojaus prisakė tarnams suimti pačią ir įmesti į kalinį, nės niekas daugiaus negalėjo paleisti sidabrinio dieduko, kaip tikt pati, nės jos globoje buvo raktai nuo turmo.
Sūnus, regėdamas, kad motina likos uždaryta į kalinį neteisingai, apsakė visą atsitikimą, prisipažindamas patsai prie kaltės. Karalius, išgirdęs sūnaus kaltybę, už padarytą gėdą liepė sūnų nubausti myriu, nukertant galvą. Bet senatos ir suvažiavę karaliai, išklausę reikalą, ant galo atmainė karaliaus nusprendimą, dėl nepilnų sūnaus metų sumažino bausmę. Liepė duoti karaliūnui šimtą kareivių ir tegul joja kelionėn svieto vandravoti.
Gavęs karaliūnas šimtą kareivių atsitolino iš savo tėvo dvaro, bet, nujojęs porą mylių tolumo, sumislijo, kad šimtas kareivių yra jam per daug. Surašė visiems paliudijimus grąžydams atgal, tikt pasiliko iš viso pulko vieną dėl savęs kareivį drūčiausią, vadinamą Pirdžium.
Atsitolinus sugrąžintiems kareiviams, dabar karaliūnas su savo tarnu Pirdžium jojo per girias ir laukus per keliolika dienų ir sanvaičių ir ant galo prijojo didelį dvarą. Bet jokio gyventojo jame nebuvo, tikt užtėmijo parašus ant stonių durių, kad karaliūno žirgas privalo stovėti, o kur prasto žalnieriaus. Invedė žirgus į stonias – atrado pripilta lovius avižų. Pribuvę į pakajus, atrado visokių valgių ir gardžių gėrimų. Teipgi ant kambarių durų buva parašyta, kur tur apsistoti karaliūnas, o kur prastas žalnierius, bet, apart to visko, čion jokios gyvos dvasios nebuvo matyt.
Sulaukus pirmos nakties, karaliūnas tuojaus atsigulė ir užmigo, o jo tarnas Pirdžius, turėdamas visokių geradėjysčių, lėbavo. Vienuoliktą valandą ištiko baisi vėtra, kad net visos sienos ėmė braškėti. Pirdžius persigandęs užlindo už pečiaus. Ties karaliūno gulinčio lova atsidarė langas, ir įšoko trys stirnos. Nuvėję į antrą kambarį, atsivertė į panas, ėmė gražiai giedoti, žaisti, ant galo priėję prie miegtančio karaliūno, ėmė jį žadint, bet jokiu būdu negalėjo prikelti. Prieš dvyliktą valandą panos, nuvėję į antrą kambarį, pasivertė į stirnas. Langas ties karaliūno lova vėl atsidarė, dvi stirni iššoko per langą pirmiaus, trečioji šokdama smarkiai užkirto su koja karaliūnui per veidą.
Ant rytojaus karaliūnas užsikėlęs skundėsi, kad jam labai veidą skauda, klausė Pirdžiaus, ar kartais čion kas nebuvo, bet šis prieštaravo:
– Mūrą šį esmi gatavas nuversti, jei kas pasikėsytų čion ateiti, – kalbėjo Pirdžius.
Antrą vakarą sulaukus, vėl karaliūnas užmigo sunkiai, o Pirdžius, žinodams vakarykščią atsitikimą, nemiegojo. Prieš dvyliktą valandą ištiko didi viesula. Pirdžius užlindo už pečiaus, o ties karaliūnu per langą įšoko trys stirnos, atsivertė į panas, ėmė gražiai giedoti ir žaisti, kad net Pirdžius užsinorėjo šokti. Toliaus ėmė kelti karaliūną, pradėjo kratyti ir gnaibyti, bet tas gulėjo kaip negyvas. (Reikia žinoti, jog šis dvaras buvo užkeiktas. Taigi ragana, kuri buvo pavertusi minėtas tris panas į stirnas, užleido karaliūną miegu.)
Ant rytojaus pabudęs, karaliūnas jautėsi labai nesmagus. Klausė Pirdžiaus, ar šią naktį čion kas nebuvo, bet Pirdžius atkartojo savo pirmutinius žodžius, jog jis gatavas mūrą nuversti, jei pas juos kas atsilankytų.
Teip jiems bekalbant, karaliūnas pamatė, kad pas jo lovą stovi klanas vandens. Mat anos panos, negalėdamos jo prikelti, priverkė klanus ašarų pas jo lovą. Dabar karaliūnas suprato, kad čion turėjo atsitikti kas nor nepaprasto, ir trečią naktį pasiryžo nemigti.
Prieš dvyliktą valandą vėl ištiko didi viesula. Pirdžius užlindo už pečiaus, ir, kada per atvirą langą ėmė šokti stirnos, karaliūnas labai nusigando. Bet kada jos, atsivertę panoms, ėmė giedoti ir žaisti, jis truputį atitoko ir, nors nemiegojo, bet nusidavė miegtančiu. Dvyliktą valandą dvi stirni iššoko pirmiaus, trečioji šokdama norėjo suduoti karaliūnui per veidą, bet tuom kartu karaliūnas pagavo jai už rankos.
– Už ką teip skaudžiai mane muši? – užklausė karaliūnas.
– Kaipgi nemušiu, kad trečią naktį mes tave kėlėme ir jokiu būdu negalime pabudyti, – atsakė sugauta pana. – Karaliūne, jok rytoj išpažinties (spaviednies), tai mus išgelbėsi, o paskui mes tau išprašysime nuo Dievo mylestų.
Teip pasikalbėjus, pana, pasivertus į stirną, nuvėjo į paskirtą jai vietą, o karaliūnas užmigo.
Ant rytojaus karaliūnas užsikėlė, nusiprausė burną ir, nors stalai buvo apdėti visokiais valgiais bei gėrimais, jis, nieko neėmęs į burną, rengėsi joti į bažnyčią išpažinties. Liepė Pirdžiui pabalnoti žirgą, ir kada užsėdę jojo iš dvaro, pasitiko juos ragana su įvairioms muzikėms ir ėmė prašyt, kad jie neklausytų minėtų panų, tikt pasiliktų ir ant toliaus jos dvare. Bet karaliūnas nenorėjo nė girdėt apė raganos prašymą. Tada ragana prikišo Pirdžiui į kišenių visokių skanių valgių bei gėrimų, kuriuos jis gardžiai valgė ir gėrė. Pajojus apė keletą varsnų nuo minėto dvaro, Pirdžius valgė obuolį, ir, karaliūnui užjojus pavėju, labai skaniai pakvipo.
– Ką tu čion teip gardžiai valgai? – pratarė karaliūnas. – Duok ir man.
Pirdžius padavė jam obuolį. Karaliūnas pradėjo valgyt ir tuom tarpu atsiminė, kad jis joja išpažinties. Pribuvę į bažnyčią, paregėjo visus žmones pavirtusius į stirnas. Kunigas, nors laikė mišias, bet buvo ožys, mat karaliūnas nusidėjo valgydams obuolį. Per mišias karaliūnas užmigo, ir anoji pana, su kuriąj jis kalbėjo užkeiktam dvare, prisiartino prie jo ir, jam bemiegant, parašė ant kardo viršaus, kad jis nužudytų savo tarną Pirdžių.
Išėjus jiems iš bažnyčios, jau rengėsi keliauti toliaus, kaip tuomi tarpu karaliūnas pamatė atlydint žmogaus numirusio kūną ir nešant pundus rykščių.
– Ką darysite su tomis rykštėmis? – užklausė karaliūnas susirinkusių.
Lydinti kūną jam išaiškino, juog tos rykštės yra reikalingos plakti mirusio kūną. Mat kolei jis buvęs gyvas, tai daugel buvo prisiskolinęs, taigi dabar po numirimui turį jį už tai atplakti. Karaliūnas, išklausęs mirusio kaltybės, apmokėjo visiems skolininkams, kūną liepė gražiai palaidoti, o pats išsirengė į tolesnę kelionę su savo tarnu Pirdžium.
Jojo jiedu per girias ir laukus. Pirdžius, bejodams šalia, užtėmijo, kad koki nesuprantami jam žodžiai yra parašyti ant karaliūno kardo. Karaliūnas dabar perskaitęs ir paregėjęs, kad žodžiai reiškė nužudyti jo tarną Pirdžių, pradėjo graudžiai verkti. Bejodamas numetė kamanas per žirgo galvą ir liepė Pirdžiui eit paduoti. Tame tarpe, kada šis ėmė kamanas, šovė iš pištalieto, ir Pirdžius pargriuvo negyvas. Dabar karaliūnas dar labjaus pradėjo verkti ir, jam bejojant ir beverkiant, pasijuto, kad iš visų šalių pradėjo jį semt vanduo. Jau žirgas ėmė plaukti, jau plaukė vienas varsnas ir antras, kada ant galo karaliūnas, mislydamas apė myrį, vien tikt paregėjo belekiant vanagėlį, kuris prisiartinęs paėmė karaliūną už pažasčių, išnešė ant sausumos, o jo žirgas nuskendo. Vanagėlis, išnešęs karaliūną ant kranto, pratarė:
– Aš esmi to kūno dūšia, kurį tu atpirkai nuo rykščių. Tai mane Dievas atsiuntė, kad aš tave išgelbėčia nuo prapulties. Dabar eik į tą šalį, kur šviesu!
Tai pasakęs, paukštis atsitolino, o karaliūnas pasiliko patsai vienas. (Reikia žinot, juog vandeniu jį užleido anoj ragana, norėdama atkeršyti už nužudymą Pirdžiaus.) Dabar karaliūnas ėmė eiti į tą šalį, į kurią prisakė jam anas vanagėlis, ir po kelių dienų ėjimo pamatė viduryje laukų pulką žvėrių. Buvo tai levas, meška, vilkas, arelis ir skruzdėlė. Norėjo pasidalyti užmuštą jautį, bet jokiu būdu negalėjo įstengti. Levas, pamatęs prisiartinantį keleivį, liepė sustoti. Karaliūnas, pamatęs prisiartinantį būrį žvėrių, išsitraukė kardą, mislydamas gintis, bet levas, pažinęs, kad keleivis yra aukšto gimimo, ėmė prašyt, idant jiems padalytų jautį. Tada karaliūnas, išsitraukęs kardą, pradėjo darbą. Levui atkirto pirmagalį:
– Tu, – sako, – esi drūtas sutvėrimas, tai jaučio pirmagalyje randasi daugel sveikatos.
Meškai – nugarkaulį (strėnas):
– Tu, – girdi, – visados, užšokus ant pečių, mėgsti čiulpti kraują.
Vilkui – gerklę:
– Tu visados pirmiaus griebi už sprando.
Areliui – žarnas:
– Tu, – girdi, – užsinešęs ant medžio bemastuosi per dienų dienas.
Skruzdėlei atidavė galvą:
– Tu maža žmona, tai po šiais kamarukes belandžiosi.
Visiems žvėrims paskirtos jaučio dalys labai patiko. Dabar levas atsiliepė:
– Jis mums gerai padarė, tai ir mes jam privalome gero padaryti.
Tuojaus visos žvėrys išsipešė iš šersties, arelys – plunksnų, o skruzdėlė, neturėdama ką duot, išsilaužė koją.
– Aš, – sako, – po kamaraites ir šluba galėsiu vaikščioti.
Dabar tarė levas:
– Į kokią žvėrį norėsi, tai galėsi pasiversti.
Karaliūnas padėkavojo žvėrims už geradėjystę, nuvėjo savo keliu. Ir beeinant sumislijo, kad jis pasiverstų į arelį ir nulėktų pažiūrėt į tą vietą, kur jo žirgas nuskendo. Kaip tikt pamislijo, tuojaus pasijuto belekiant. Prisiartinęs į tą vietą, paregėjo bekyšantį kaminą iš vandens. Užtūpęs pasivertė į skruzdėlę ir, įlindęs į vidurį, paregėjo besėdintį smaką ir belaikantį paną ant savo kelių, kuri parašė karaliūnui ant kardo, kad Pirdžių nužudintų.
– Kasžin ar mus niekas negalėtų išgelbėti? – užklausė pana savo globėjo.
Smakas pradėjo juoktis ir atsakė:
– Aš negalėčia jus išgelbėti. Tas galėtų jus išgelbėti, kuris gali persiversti levu, kuris gali persiversti meška, kuris gali persiversti vilku, kuris gali persiversti areliu, kuris gali persiversti skruzdėle. Septintoje karalystėje yra dvaras, ir tame dvare gyvena smakas su dvylika galvų, tai tas, pasivertęs meška, tą smaką užmuštų. Paskui, pasivertęs levu, tais galvas nusukytų ir smaką perplėštų, tai išbėgtų kiškis. Jis, pasivertęs vilku, zuikį davytų ir perplėštų, tai išpultų kiaušinis. Kiaušinį sumuštų, iš kurio išpultų šios karalystės raktai. Paskui, atlėkęs čion, paskambytų, tai kaip nieks nežino, iš kur šie vandenes atėjo, teip nieks nežinotų, į kur jie nuveitų. Bet turėtų dabar mūs kalbą girdėti, kad tą viską galėtų išpildyti.
Karaliūnas, išklausęs visą kalbą to smako su tąj pana, išlipo kaminu į viršų, paskui, pasivertęs į arelį, nulėkė į minėtą dvarą, atrado smaką su dvylika galvų, pasivertęs meška, smaką užmušė. Pasivertęs levu, galvas nusukino ir smaką perplėšė. Išbėgo dabar zuikis. Jis pasivertė vilku, zuikį davijo, perplėšė. Išlėkė antis. Jis pasivertė areliu, antį davijo, perplėšė – išpuolė kiaušinis. Kiaušinį sumušė – išpuolė visos karalystės raktai. Atlėkęs dabar ties tuom kaminu, paskambino, ir akies mirksnyje visi vandenys pražuvo... Tada smakas ėmė rėkti:
– Matai, kaip aš jus išgelbėjau!
Kada visi vandenys nubėgo, karaliūnas pasivertė į levą ir smaką užmušė. Paskui visi darbininkai ėmė dirbti kiekvienas savo darbą. Kur tikt buvo koki kelmai arba akmenys, tai radosi užkeikti žmonės. Dabar vėl visi stojosi žmonėmis. Karaliūnas su anąj pana apsivedė ir gyveno per ilgus metus.

PATEIKĖJAS: Karolius Kazakevičius

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bevardiškiai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bevardiškių k., Daukšių prp., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 295, Nr. 31
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal