KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: Pasaka AT 502+401A+506+159*+302 [Kaip karalaitis išgelbėjo užkeiktą dvarą]

Skebiama 320 tautosakos kūrinių iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 6. Lietuviškos pasakos, kn. 2. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Vaga, 2003“. Šiame BTB tome skelbiami tekstai ir jų komentarai iš J. Basanavičiaus knygos „Lietuviszkos pasakos. D. 2. Shenandoah, Pa.: "Dirvos" sp. , 1902“. Tautosakos kūriniai: pasakų – 115, sakmių ir padavimų – 184, pasakojimų – 8, tikėjimų – 13. Tautosaką užrašė Jonas Basanavičius, Vincas Basanavičius, Matas Slančiauskas, Vilius Kalvaitis, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Jonas P. Gaubas, Jadvyga Juškytė, Pranas Aidukaitis, Petras Virakas ir kt. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Dovilė Kulakauskienė ir Irena Žilienė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Karalius medžiodamas rado sidabrinį dieduką su misingine barzda ir uždarė jį į kalėjimą, o raktus saugoti atidavė savo žmonai. Karalaičio ritinys įlėkė pas užrakintą sidabrinį dieduką. Už tai, kad atgautų savo ritinį, karalaitis pažadėjo paleisti dieduką. Karalius už tai išvarė sūnų į pasaulį. Išėjo karalaitis su stipruoliu kareiviu Pirdžium. Jie prijojo dvarą. Tame dvare dvyliktą valandą per langą įšokdavo trys stirnos, atvirsdavo panomis ir imdavo jį žadinti. Bet tik trečią naktį prižadino jį ir pasakė, kad jis eitų išpažinties. Į bažnyčią atvežė numirėlį, kurį plakė rykštėmis už jo skolas. Karalaitis apmokėjo jo skolas. Kai karaliūną pradėjo semti vanduo, vanagėlis – išgelbėto mirusiojo dūšia – išnešė jį į sausumą. Ten jis rado žvėris, kurie negalėjo pasidalinti jaučio. Padalino karaliūnas žvėrims jautį ir jie už tai atsidėkodami davė jam savo kailių vilnos, plunksnų, skruzdė – savo koją, kad jis galėtų pasiversti levu, meška, vilku, ereliu, skruzdėle. Pasivertęs ereliu, jis nulėkė, kur smakas laikė vieną paną. Pasivertęs skruzdėle sužinojo, kaip galėtų išgelbėti paną ir nugalėti smaką, kurio gyvybė buvo kiaušinyje. Karaliūnas, nugalėjęs smaką, išvadavo dvarą, paną ir ją vedė.