NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4167&OId=2256

PAVADINIMAS: [Sidabro, aukso ir deimanto žirgas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Nežinau, kuriam karaliui kas mielą naktį trys šiena kūgiai prapuldava, o nė viens nežinoja, kur sudingdava. Daug bandi vagį ga[u]dyt, ale nė viens jo nesugava. Nežinodams, kai’ gelbėtis, pažadėja karalius sava trijų dukterų vieną tam, kurs vagis sumedžios, o kad tas ir prasčia[u]sias būtų ubags.
Netoli karaliaus dvara gyvena ūkininks, turėdams tris sūnus. Tų senia[u]sias, kytria[u]sias, tai išgirdęs, saki:
– Tėta, mamat, eisiu vagis suga[u]t. Matysit, bo nė laimėsiu sau karalatę per pačią.
Tėvams įvelyjus, iškepi motyna daug pyragų, paspirgi lašinių, pataisi pautienes ir da šiai’ visokių valgių, sava sūneliui į kašelę įkrovi. Naijęs (nuijęs) pas vieną kūgį, pasisėda ir, kašelę pasidėjęs, pradėja kramtyt, ale padėkavot užmirša. Ir betbėgąs drieželis melsdams:
– Ak, duok ir mā mažumėlį valgyt, labai išalkęs.
– Ką tu čia nori, neverts da[i]kte!.. Pasitra[u]k ma iš akių: tik sau atsinešiau maista.
– Gerai! – pasaki driežas. – Ko atėjai, tau nepasiseks!
Ir greit prapuoli, nės ans jau dairės lazos. Pavalgęs užsilipa an viena kūgia, aprokuodams, iš tę bene vislab geria[u] apmatysiąs, ir – užmiga. Rytą metą pabudęs, pasijuta prė žemės an šilta priegalvia gulįs, o tai buva šviežia arklių mėšlą krūva, ale kūgia, an kurio atsigulęs buva, ir da dviejų šalia nė matyt.
Namo parėjus ir vislab papasakojus, antrasis, kytrasis, susijuoki:
– Tu mā tikrasis! Aš nuėjęs vagis ir suga[u]siu.
Ale jam tei’ jau kai pirmajam.
Dabar ja[u]nia[u]sias, paikia[u]sias praded kalbėt:
– Tėtyt, mamyt, aš ir norėč eit, rasi mā pasisektų!
– Ką?! – sušuka visi. – Toks kai tu? Jei kytresniemsiems nesiseki, ką tu da nori eit! Tik nieka nelaimėsi!
Ale jis nekla[u]sdams ir išvoži, duonas plutą pasėmęs: jam motyna nekepi kai kitiems. Pas karalių nutra[u]kęs, pasipraši dukterų pamatyt, ar jos gana ja[u]nas be[i] gražias, ar yr vert jų dė’ tokį darbą užsimt. Iš to prašyma juoka gava visi ir laiki jį per tokį laukinį žmogų, kurs nieka nepratęs. Dukterims atėjus, jas gerai apžvalgi, sakydams:
– Visas gražias kai sa[u]lės dukters, o ja[u]nia[u]sioji mā geria[u] patiktų.
Juokų buva kiek ir kiek karaliaus pily, kai šitas išėja kūgius (kūgių) sergėt. Nuėjęs apdūmoja, ką reiktų pirmia[u] daryt, ar sergėt, ar valgyt, ale pasimislyja pirmia[u] sava plutelę sukramtyt, o tada dabot. Bos pasisėdus ir beatbėgąs drieželis kaulydams:
– Duok ir mā ką valgyt, aš tei labai išalkęs.
– Pats daug neturiu, ale ką turiu, pusiau dalysiu. Te pusę plutas, – atsaki šitasai.
Driežas kramti tartum visą nedėlę pasninkavęs, o pota’ tei’ mokina:
– Užsilipęs an šio kūgio, miegok be baimes. Kad čėsas bus, nebijok – pabudysiu. Pareis trys arkliukai kūgių gra[u]žt. Į karčius įkibęs, užsirabždyk ir dė’ Dieva nenulipk – bus vislab gerai.
Šits tei ir padari. O nakties gūdume susyk driežas jam į ve[i]dą brėža budydams. Akis išsikrapštęs, pamata tris blizgančius arklius iš padangių nusileidžiant ir besitaisant šieną krimst. Jis pašokęs tik an viena žyrgt ir čiupt į karčius! Ale dabar nematei, kas čia tikos! Pakila arkliukai pabaidyti į orą kai šūvis. Šitam vis plaukai dulkėja, vėjui pro ausis cypiant. Lėki ik debesų grūmodami:
– Žmogau, nulipk, šiai’ tau nebus gerai!
– Pargabękit mane, iš kur panešėt, šiai’ aš nelipu, – atšaki drąsiai ja[u]nia[u]sias.
Vėl su juo lėki, kad vis cypi, iki žvaigždžių, grumendami:
– Žmogau, nulipk, nebus tau gerai!
Ale jis vė’ tą patį atšaki. Vėl lėki su juo, kad treškėja, a[u]kščiau žvaigždžių ir vė’ grūmoja, ale šitam nė motais! Sakęs:
– Nuneškit mane čia, kur paėmėt, tai nusilipsiu. Čia mā per a[u]kštai, rasi su kojoms žemę nesiekčiau pasile[i]sdams.
Po trečia grumenima le[i]dos arkliai žemy, žemy, o nepasijuta, nė kai jau buva an žemės. Žmogui nulipus, įdavi tie trys arkliukai mašnelę su trimis brizgilėliais, pamokydami:
– Jei sykį norėsi pasijodinėt, tai išsimkie ar sidabrinį, ar a[u]ksinį, ar dėmantinį brizgilatį, ir tuojau tas arklys čia bus, kurio brizgils ranko, o pats būsi tam pritinkant rėdyts kai pons. O šitų kūgių daugiau nepakrutysim.
Ryte anksti ja[u]nia[u]sias, nudemžęs pas karalių, saki:
– Dabar ja[u]nia[u]sia duktė bus mana: kūgiai kai buvę.
Išėja karalius pažiūrėt – tikra tiesa. Ale jam pagaila dukterį sava už tokia skarmaliaus išle[i]st. Apsimislyjęs tari:
– Mā rodos, ir šimto dolerių būt gana. Gailiuosi dukterį pažadėjęs.
– Na, jei tau, karaliau, šiandie per daug gaila, manęs dė’ duok šiandie pinigus, o dukterį vėliau: da ja[u]ns esu.
Sava pelną gavęs, savy pamislyja: „Jei pareinu namo, mā tik vislab atim“. Todė’ negrįža, bet, daržininkui pinigus įmokėdams, karaliaus mieste į mokslą įsidavi.
Po metų užsigeidi senia[u]sioji karalati vyrą imt ir perpraši sava tėvą princų sukviest į žvalgus. Karalius tuojau iššaukdina per visas žemes an paskirtas dienos kožnas galįs atsirast, kurs jo senia[u]sias dukters paimti norįs. Daug karalių vaikai an to taisės. O tądie pirm skyrima paliepi daržininks sava mokytiniui kvietkų vainiką mina[u] pas karaliaus dukterį nešt. Ties anos langu atėjęs, sudraski vainiką po jos akių ir, dasyk tei puikiai supynęs, užneši ir atidavi. Iš džiaugsma ta jam keturis dakotus padovanoja. Pareidams mėtinė jis tus pinigėlius, tarytum jų nepažįstąs, iš vienos delnos į antrą.
– Ką tu čia turi? – pakla[u]si jį pons, tai užmatęs.
– Ką turėsi... Tai beidams radau tokius blizgančius knypkučius, tai mā patinka.
– Dak šę! – saki pons. – Daugiau kad rasi, tai tau prė rudinės prisiūsim.
Atidavęs kla[u]si malduodams:
– Ar negalėč ryto’ an pleciaus’eitie to skyrima prisižiūrėt?
– Gali eit, kada nori, – saki pons.
O antrai dienai atėjus, šits, už tvoros užsilindęs, išsiim sava sidabrinįjį brizgilatį ir, tę nujojęs, kur visi princai susirinkę, an pat žemutinia gala pasistoja. Jam pasirodant, visų akys an jo tik krypa: dailusis vyrs ir bingusis arklys, ir balnas bė visas jo parėdyms lyg iš čysta sidabra taisyts. Princesi išėjus tuojau akis an to paskutinioja užmeti, neva da ir kitus apžvalgi, ale daugiau vis skersomis akims an šio žiūrėja. Prėjus tari:
– Tas tur būt manasis!
Ale, bos tik pasakius tą žodį, išskirtasis skryst į orą ir pradinga, nemati, nė kur, nė kai[p]. Ale princesi pasimislyjus iš susėjusių kitą sau skyrės, kurs jai pamėga, svotą kėli ir visus princus an čėsnies pasikvieti.
Po metų užsigeidus antroji princesi ištekėt susikvieti princų pulkus an žvalgų. Vėl sudraski ja[u]nia[u]sias kvietkų pluoštą po langų, gava vėl sava keturis dakotus, tuos atidavęs įvelijimą gavęs ir atjoja an a[u]ksa arkliuka. Princesi, jį pamačius, prasidžiuga ir keliems tarnų pašnibždėja tuojau nutvert ir laikyt, kad jį pasiskirsianti. Ir ji išvien an a[u]ksinia raitelia akimis daboja, o prėjus jį išsirinka per vyrą. Ale da nepasakius sukiba tarnai kai bitys bė širšeles, nulaikyt norėdami. Ką laikysit nemitę! Arklys su visais į orą pakila, tie, baimes įgavę, pasile[i]da viens po kita ir tik plept plept kai varles nukrita an žemes. Ar neturėja ir antroji iš visa pulka sau skirtis pamėgstantį vyrą! O an svota ir šįkart visi atkeliavusiejie karaliaus sūnūs buva svečiais ir linksminos daug dienų.
Po metų ir ja[u]nia[u]sioji, panorėjus vest, sukviesdina daugybę princų į žvalgus. Ir šįkart, sudraskęs kvietkų pluoštelį, trissyk tei’ gražiai supyni ir, sava keturis dakotus gavęs, bovijosi sakydams knypkučių kelis vėl radęs. Ale antrądie an dėmanta žirga, pats dėmantinis pasirodi tarp kitų vėdžių, an paskia[u]sia galą pasistodams. Ja[u]nia[u]sioji mislyja tikrai nutversianti ir pirm to jau buva padavadyjus nepažįstamąjį dyvnąjį raitelį ar šiai, ar tei sulaikyt. Ir ji akimis vis tik an šio žvelgi, o pro kitus lyg sapnuodama ne savė praėjus šį parode. Bos ranką iškeliant, jau supuoli karaliaus tarnai kai skruzdes, viens kiba arkliui į karčius, antras – prė pavadžia, trečiasis – už kilpas, ketvirts – už šobles, arkliui kiti už kojų, viens ir už uodegos, kiti virves užmetę pritveri, mislydami jau nulaikysią. O štai! Jam sušvilpus, arklys su visais pasikėli į orą, ir tik bupt bupt po kits kita nukrita į dumblus, į klanus, kai[p] kur kas patropyja. Raitelis prapuoli lyg nebuvęs. Bet karaliaus ja[u]nia[u]sioji nė vieną kitų nesiskyri, bet tėva tik meldė:
– Kita nenoriu imt, kai kvietkiaus mokytinį, kurs mā kvietkų atneši. Duok mā tą per vyrą.
Karalius pyka, pyka – ką galėja daryt, turėja įvelyt. Ale sava dukteriai nė svotą kėli, nė daugiau kraičia davi, kai seną vandens malūną, sakydams:
– Čia maitykitos, ale mā į akis nepareikita!
Tei gerai, anuodu, ten nusikra[u]stę, pakajingai gyvena metų pulkelį.
Susyk parbėga garsas: neprieteliai su didžiu pulku attra[u]kia žemę išpūstyt. Visi ja[u]niejie vyrai, prė ginklų skubydamies, karaliaus mieste pulkavojos. Ir beateinąs ja[u]nia[u]sias karaliaus žents ir sakąs:
– Šiai nebūč čia, ale prieš neprietelius turim vis visi stotis. Duokit mā ginklų!
Tyčioms, an įuoka padavi jam tokį ilgą, surūdijusį kardą ir didelį, pražilusį šimelį, o da ra[i]šą. Kardą iš makšties ištra[u]kt nevaliodams, įsprenda rankinę terp kuolų, o už makšties nutvėręs, tęsi kai drūts, kol tik plept an pasturgalia pasisėda. Juokų čia buva visiems be gala. Sakąs:
– Mana šimelis, rodos, nelabai greits – aš jau pirm jūs prieš neprietelius tra[u[ksiu. O bėda jiems mā ateinant!
Visi nusijuoki iš to paika da[i]kta ir vis kvagodami akimis lydėja, kol tik primati. Ir buva vieni juokai! Šimelis, eidams keliu, išvien su galva lingava, o vyrs rodės an jo sėdįs kai bezdžianka an verbliūda kupras. Pakeliui apsistojęs prė ažera arklį pagirdyt, atrada čiūdą varlių, čia susimetusių tam sausam čėse. Pasimislyjęs ištra[u]ki kardą ir pradėja varles kapot, aniems beatžirgliojant. Kla[u]si jį:
– O ką tu čia veiki? Ar neeisi prieš neprietelius?
– Mā da čėsas, dabar da šišio turėsiu darba.
Ne po ilga anie su neprieteliais jau susirėmi ir nulaimėti pradėja bėgt. Tą akies mirksnį nula[u]kęs ir nusile[i]da šits an sava sidabra arkliuka iš ora tarp neprietelų. Visur šauki:
– Pasitra[u]kim! Duokim ruimą! – mislyja, bene Dievą jiems gelbėt atėjus.
Ale jis sava kardą ištra[u]kęs triskart apsisuka bekirsdams ir, visų neprietelių galvas nukirtęs, palėki vė prė sava ežera tų varlių kapot. Joja draugai grįždami ir pro šalį prajodami apjuoki jį:
– Mums rodos, varlės da nišbaigei, o mes jau neprietelius parmušėm – nė viens jų nišbėga!
Šis atsiliepi:
– Je, kad aš nebūč buvęs, tai visi jūs būtumėt šuns dūdo!
Ane, tai girdėdami, da daugiau juokės. O jei kas per daug išsišiepi, tam šits varlę pasmeigęs tik tekšt, tei’ burną uždari.
Visiems giliukingai pargrįžus, karalius, pilns džiaugsma, česnį an aštuonių dienų iššaukdams, visus – ir sava ja[u]nia[u]sią žentą – pakvieti. O tas atsiliepi:
– Mana ja[u]noji pačiuti pažadėja mā sugrįžus iš kovos išvirtie duonmilčių gručės su pienu, o ta mā labai skani.
Tei pasakęs, išsiskubina an namų, o karalius neragina jį viešėtis.
Antrą metą neprieteliai dusyk tei’ dideliais pulkais tą žemę užpuoli. Vėl visi bėga ginti. Ir karaliaus žents vėl čia. Jam ir tą rozą senąjį didįjį ir surūdijusį kardą priteiki, o jis čėsu išdroži prė sava ežera. Paskui anie ateidami atrand jį varles bekapojant. Ir vėl apjuok:
– Ar da varles niškapojai?
– Nevalioju tei’ greit, šįmet jų daugiau ne kai pernai.
Aniems vėl bepradedant bėgt, šį rozą nusile[i]da su sava a[u]ksa žirgeliu tarp neprietelių ir, su sava dviem kirčiais jų visų galvas nukirtęs, grįža. Prė ežera vėl atradę, jį išjuoki, o jis atsiliepi:
– Kad manę nebūt buvę, būtumėt visi šuns skudury.
Pargrįžus karalius ir sava žentą an dviejų nedėlių česnies pasikvieti, o tas atsiliepi:
– Manoji mā šįmet vėl duonmilčių gručės su taukais pažadėja – turiu namo skubintis.
Tei’ pasakęs ir pavoži.
Trečią metą neprieteliai susipulkavoję vis būriais atgriuva, tik sykį įveikt trokšdami. Vėl tei’ jau ištra[u]ki visi jiems priešais, o šis, atradęs sava ežere triskart tiek varlių, vė kapoja. Pota[m], deimantinį arkliuką pasėmęs, su vienu apsisukimu visiems neprieteliams galvas nukirta.
– Dabar mierykit į mane, jeib žinotumėt, kas aš per viens! – šauki šits pasistojęs.
Šovi visi, o nieks netropyja, ik galia [u] pats karalius koją prie kulkština patropyja. Ir, greit pribėgęs, roną sava skepeta riša, o an tos buva jo abrozas. Visiems su džiaugsmu pagrįžus, ir karaliaus žents vėl sava duonmilčių gručę minavoja, kurią jis didiai liūbyjąs. Ale karalius, iš džiaugsma bė per tris nedėles trunkančią česnį visiems taisydams, ir savo ženta geidi. Jis pasiunti ilgą vežimą su keliais vyrais, paliepdams ar su geru, ar su piktu abudu atgabent. Dabar atsisakyt nebuvo galima. Nekla[u]sdami, į vežimą įmetę, paveži, o karalius seniai sula[u]ktą svečią prė sava šalies sodina. Bevalgant nukrita karaliui peilis. To besilenkdams, pamati sava skepetą ir, užkeldinęs sava žentą an stala, visiems parodi tą vyrą, kurs jiems triskart prieš neprietelius gelbėjęs buva. Dabar paikutis buva laimėjęs, žmones jį gyri ir apdyvyja, karalius jį tuojau sava pasekėju padari ir visą karalystę padavi.
Karalium pastojęs, pabudavodina sava trims arkliukams puikia[u]sią staldą, vienam sidabra, a[u]ksa antram, trečiamui dėmanta ėdžias ir rindą padirbina, pats juos kavoja ir su jais susikalbėja, kad daugiau jau neprivalytų po svietą lakstytie.
Vienądie atradęs sava žirgelius nusiminusius ir smūtnus. Kla[u]sinėja, kodė ir kai[p]. Tie atsiliepi:
– Nežinom, ar prašymą mūsų norėsi išpildyt...
– Velykitės, ką norit, vislab, vislab išpildysiu.
– Potam rasi sava pažadų vėl gailėsies.
– Nesigailėsiu niekados.
– Tai daryk, ką dabar sakysim. Ryto rytą, pasėmęs kirvį ir išvedęs į girę, mums galvas nukirsk.
Tai išgirdęs, labai apsismūtnyja ir, Dieve mylėk, perdie nevalgęs ir nuliūdęs vaikščioja. O antrąryt pasikėlęs išvedi arklius į girę apsiašarodams ir an kelma padėtąsias galvas nuolatai nukirta. O štai – iš tų arkliukų stojos trys puikūs princai. Tie sava poną apsikabinę bučiava dėkavodami, kadangi juos išvalnyjęs: jie, ik šiolei buvę prakeikti, dabar valni! Potam, į sava žemes sugrįžę, atsiunti šitam karaliui daug dovanų ir skarbų. Per tai jis labai bagots pastojęs, sava žemę pulką metų pakajuje valdi.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1898

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Tilžė

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 307-313, Nr. 8
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212-218, Nr. 8

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 129

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal