KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Karaliui kiekvieną naktį prapuldavo trys šieno kūgiai. Tam, kas pagaus vagį, karalius pažadėjo vieną iš savo trijų dukterų. Vyriausias ūkininko sūnus pasiėmė maisto ir nuėjo sugauti vagį, bet nepasidalino valgiu su atbėgusiu drieželiu ir pramiegojo. Taip pat atsitiko ir antrajam sūnui. Jauniausias sūnus taip pat panoro sugauti vagį. Jis pasiėmė tik duonos plutą, nuėjo pas karalių ir paprašė parodyti dukteris. Kai atbėgo drieželis, jis pasidalino duonos pluta. Driežas pasakė, kad kai atbėgs arkliai, jis pažadins vaikiną ir pamokė, kaip su jais elgtis. Tada arkliai įdavė jam brizgilus ir pasakė, kad jei šis norės pajodinėti, tegul tik išima brizgilus. Ryte vaikinas nuėjo pas karalių. Nors šienas buvo išsaugotas, karalius nenorėjo leisti savo dukters. Jis davė 100 dolerių. Bernas liko mieste mokytis pas daržininką. Po metų vyriausia karalaitė panoro tekėti. Daržininkas liepė mokiniui nunešti karalaitei gėlių vainiką. Šis jį sudraskė ir vėl supynė. Karalaitė davė jam 4 dakotus, už kuriuos jis gavo leidimą pažiūrėti, ką ji išsirinks vyru. Antrą dieną jis išsitraukė sidabrinį brizgilą ir su sidabriniu žirgu nujojo pas karalaitę. Ši išsirinko jį, tačiau bernas pakilo į orą ir dingo. Tas pats nutiko ir su antra karalaite. Po metų trečioji panoro tekėti. Pasirodė deimantinis žirgas ir raitelis, tačiau irgi dingo ore. Ištekėjo karalaitė už daržininko mokinio. Priešai užpuolė karaliaus žemę. Karaliaus žentas pasikvietė sidabrinį žirgą ir visus iškapojo, tačiau neišsidavė. Tai atsitiko ir antrą kartą - pasišaukė aukso žirgą ir vėl visus priešus iškapojo. Ir trečiais metais tas pats įvyko, tik jis pasikvietė deimanto žirgą. Karalius sužeidė jam koją ir perrišo savo skepeta. Vėliau pagal ją atpažino karalystės gelbėtoją. Kartą tie arkliai paprašė, kad šis jiems galvas nukapotų - jie virto princais.