NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4164&OId=2253
PAVADINIMAS: [Prakeiktas pakaruoklis]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kareivis attarnavįs grįžo nomon. Ėjo ėjo, pavargo. Mato žiburį. Nuėjo, rado ūkininką, pasiprašė nakvynės. Jį prijėmė, ir kad buvo subatos vakaras, tai šeimyna tik iš pirties buvo parėjįs. Jis ir pasiprašė, kad jį laistų kėk apsimazgoti. Sako:
– Gali, dar ir vandens daug liko.
Nuaina į pirtį, žiūri – žmogas pakartas! Bet jis nusimazgojo. Parėjo, sako:
– Ką jūs nesakėt, kad yra pirtyj žmogas pakartas? Aš, – sako, – nusigundau.
– Ali, – sako, – nėra!
Nuaina gaspadoris, žiūri – yra. Sako:
– Tau dousu 10 rublių – tu jį išvežk kur...
Sako:
– Gerai.
Pakinkė arklį, ir riša tą pakaroklį. Sako:
– Nerišk: bus blogai.
Tas nurišė, nunešįs į vežimą įdėjo ir išvežė ant lauko, išvertė ir važouja sau. Užgirdo, kad atsiveji, – sako: „Palauk, bus blogai“. Jis sustoja, ir pavijo tas pakaroklis ir sako:
– Dabar abu važiosiv.
Važiavo važiavo, privažiavo tokį namą. Sako:
– Aik į tą namą ir, – sako, – rasi šešias mergas, septintą bobą. Visus sveikyk, tik vėnos tos bobos, kuri sėdės pas pečių ir mezgs pirštinis, tos nesveikyk ir paklausk, ar davanojat – ir išejįs pasakyk, ką sako.
Jis įjėjo, visus sveikino, tik tos – ne ir paklausė, ar davanojat savo broliu. Sako:
– Ne.
Jis išėjo ir pasakė, kad sako „ne“. Tai dar vėl važiavo važiavo, privažiavo ežerą.
– Dabar, – sako, – atlėks šešios šarkos, tai, – sako, – ant sykio turėsi nušauti visas. Jei nenušausi visų ant sykio, tai tau bus smertis.
Jis ir vėl pasikorė. Atlėkė šešios šarkos ir maudos vandenij. Jis jėmė ir nušovė visas ant sykio! Dabar atėjo tas pakaroklis, sako:
– Sudžiovink visas šešias ir sugrūsk, sumalk ir iškepk pyragą.
Jis teip sumalo, iškepė pyragą. Sako vėl:
– Važiosim.
Atvažiavo vėl prė to namo, įjėjo į namą. Rado tik veną tą bobą. Sako:
– Ar davanoji savo sūnu?
Sako:
– Davanoju.
Tik dzin linciūgos nou ta pakaroklio kakla ir nukrito. Dabar jis prinešė ir padavė tą pyragą. Ta boba kaip suvalgė, pavirto šarka ir išskrido par aukštinį.
– Dabar, – sako, – ta šarka atskris ir į šitą medį su šitąj ir savo dukteris atsives, tai tau reiks ant sykio visos septynios nušauti.
Jėmė atskrido septynios šarkos. Jis ir nušovė visas ant sykio!
– Dabar, – sako, – aš ėsu išgelbėtas. Man’, – sako, – močia, ta boba, buvo prakeikus, pasakė: „Kad tu pasikartum“, – tai aš per visą gyvenimą turėjau kartis.
Jė dabar gėrė ir valgė, linksminos. Ali užgirdo, kad girdžias kur verkint. Jė pradėjo jėškot. Girdži, kad po žemėm. Jė jėškot – rado urvą. Lindo lindo ir prilindo tokias duris. Dabar girdėjo verksmą visai už tų durų. Išmušė duris ir rado gražią paną – to pakaroklio seso. Ir ji buvo prakeikta. Motina pasakius: „Kad kiaurai žemį nuaitum“. Tai ją pajėmė, ir tas kareivis apsiženijo, ir gyveno visi trys drauge.
FIKSUOTOJAS: Jonas P. Gaubas "Sakė mano dėdė Bernaradas"
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 302-304, Nr. 5
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 208-209, Nr. 5
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas