NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3997&OId=2092
PAVADINIMAS: [Kaip vargšo sūnus vedė pirklio dukterį]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Turtingas pirklys ir varguolis laukė vieną dieną Pono Dievo. Turtingasis išrėdė savo namus ir kelią išklojo kilimais*, nuo abiejų pusių kelio pastatė po eilę kareivių, idant sergėtų, kad nėks iš vargdienių neeitų tuo keliu. Žiūri jie – ateina senas diedelis su lazdom, su krepšėmis, visiškai žilas ir pailsęs. Norėjo eiti keliu, bet kareiviai jį ginklais nustūmė. Galvą nuleidęs, diedelis nuėjo aplink į virtuvę. Ten parnakvojo ant suolo. Tuo diedeliu buvo pats Ponas Dievas. Tokiu būdu nei turtingasis, nei vargdienis nesulaukė Pono Dievo.
Naktį Ponas Dievas nusiuntė turtingam pirkliui aniolą, idant jam apreikštų, kad pas jį avis apsiturės, tą gi aviniuką vilkas suės, vargdieniui gi Ponas Dievas duos dvyliktą sūnų, kurs išaugęs ves vienturtę pirklio dukterį ir visą jo lobį įgys.
Piktas pirklys atsikėlė iš miego – šios nakties sapnas baisiai jam netiko. Nuėjo tiesiog iš lovos į tvartus pažiūrėtų, žiūri – yra aviniukas. Bijąs, kad neįvyktų sapnas, – pagavo aviniuką ir, nunešęs į virtuvę, liepė, idant jo akyse papjautų ir pietus iš tos mėsos ištaisytų. Kaip tik tarnai įnešė į seklyčią virtą aviniuką ir pastatė ant skuomios – vilkas, iš kur parbėgęs, langą išmušė ir pagavęs mėsą nusinešė.
Tada pirklys nuėjo pas vargšo – radęs ten ką tik užgimusį sūnų. Pradėjo prašyti jų, kad jam atiduotų, sakė:
– Jug jūs ir teip turėsite vienuoliką, aš gi – tik vieną dukterį. Pas manęs bus jam geriaus. Kaip jis užaugs, tai ves mano dukterį ir bus turtingesnis už visus kaimynus.
Dar nenorėjo tėvai atiduoti, tad pirklys davė jiems šimtą rublių. Pasikalbėjo tarp savęs vargšai: jie duonos neturinti – pas pirklio gal jų sūnus bus daug laimingesnis, – atidavė. Pirklys paėmė vaiką, padėkavojo, atsisveikino ir džiaugdamasis nuėjo namon. Išėjęs į lauką, mano sau, ką su tuo vaiku padaryti, kad jis užaugęs neatimtų nuo jo viso lobio. Nunešęs toliaus įmetė jį į sniegą, sakydamas:
– Sušalsi tu čia greitai, nereikės nei mano namų turtų, – ir sugrįžo linksmas namon.
Tuo tarpu važiavo kiti pirkliai. Jie nuosyk pamatė ant sniego gulintį labai gražų vaikelį. Pasigailėjo jo pirkliai ir paėmė su savimi. Nuvažiavę ant turgaus, viską išpardavė kuo geriausiai – piningų daug pelnijo.
Ant turgaus buvo ir ans turtingas pirklys. Eidamas pro šalį, pažino tą vaikelį – vėl ėmė prašyti, idant jam atiduotų. Pirkliai nenorėjo, sako:
– Tai mūsų laimė tas vaikelis: kaip mes jį turime, viskas mums sekas, – neatiduosime jo!
Pradėjo tada turtingesnis sakyti, kad jiems duosiąs keturius šimtus, įkalbinėti, kad jų daug ėsą, kaip užaugs dar vaikas, negalės sutikti – bus vieni vaidai ir barniai!
– Gal ir teisybė, – pratarė prekėjai ir, paėmę piningus, atidavė turtingam pirkliui vaiką. Tasai, grįžtant namon, pagavo vaiką už kojukių ir parplėšė pusiau, vieną dalį metė į vieną pusę vieškelio, kitą – į kitą, sakydamas:
– O tai tau mano turtai!..
Pirkliui nuvažiavus, atbėgo vilkas, sunešė abi vaikelio pusi, sulaižė, sulaižė, ir vaikas atliko sveikas.
Važiavo kiti pirkliai, ir jie, pamatę vaiką, paėmė su savimi. Pradėjo jiems gerai sekties.
– Tur būti tas vaikas laimę turįs, – kalba jie tarp savęs. – Augysime jį.
Vėl turtingas pirklys, iš tolo pamatęs, pažino jį po tuo randu par burną ir nosį, kursai liko nuo parplėšimo. Ir vėl ėmė derėti vaiką ir įkalbinėti, kad jie nesutiks jam užaugus, davė jiems tūkstantį ir atsiėmė vaiką. Tad jau liepė padaryti bačką, pats įdėjęs į ją vaiką, paleido ant Nemuno. Plaukinėjo sau bačka vandenimis, pakol vaikas neužaugo. Paaugęs įsispyrė kojomis, dugną išstūmė ir išlindo ant salos. Neturėdamas ką veikti, mėtinėjo akmeniukus.
Ant Nemuno kranto tuo tarpu statė naują bažnyčią. Kunigas, išėjęs darbininkų prižiūrėti, pamatė gražųjį vaikelį ant salos akmeniukus mėtinėjantį. Liepė tarnams atvesti jį. Tarnai, parkėlę vaiką par vandenį, nuvedė pas kunigo. Pagailėjęs geradėjus vaiko pasiliko jį pas savęs.
Vieną kartą šnekučiodamas kunigas su vaikeliu pradėjo dejuoti: turtingasis pirklys, prižadėjęs pastatyt naujoje bažnyčioje didįjį altorių, dabar neišpildąs pažadų – nežinia iš kur reiks imti piningus altoriui.
– Aš pastatysiu puikių puikiausįjį altorių – nedejuok, kunigėli! – atsiliepė vaikas.
Teisybę pasakė, nės ištaisė tokį altorių, kad visi žmonės iš aplinkui ėjo į jį veizėdami stebėties.
Išgirdęs apie puikųjį naują altorių bažnyčioje, turtingas pirklys atvažiavo pažiūrėtų. Apsidairęs po bažnyčią, užėjo prie kunigo. Klebonijoje rado tą vaiką – tuojaus jį pažino, pamatęs randą nuo parplėšimo ant jo skaistaus veidelio. Dar nuo kunigo dažinojęs, jog tas vaikas altorių ištaisęs, priėjo prie jo ir sako:
– Vaikeli, tu man labai patikai – noriu, kad liktumei mano žentu. Te tau raštelį, eik tiesiog į mano dvarą, ten galėsi tuojaus vesti mano dukterį. Tam raštelyje viskas yra parašyta. Aš gi tą naktį dar pas kunigo parnakvosiu.
Eina vaikinas vieškeliu į turtingojo pirklio dvarą, nešdamas raštelį. Prieidamas jau dvarą, pasitiko senelį (tuo seneliu buvo pats Viešpats Dievas), kuris tuojaus pradėjo klausinėti, kur einąs ir ką nešąs. Pagaliaus liepė sau parodyti raštelį. Senelis, perskaitęs raštelį, pasakė:
– Čia yra įrašyta, idant dvare tave nužudytų. Aš tau parmainysiu tą raštelį – būsi laimingas ir turtingas.
Padėkavojęs vaikinas seneliui nuėjo į dvarą ir ten vedė turtingojo pirklio dukterį.
Pirklys, sugrįžęs namon ir atradęs žentą, baisiai supyko. Nenumanydamas, kaip jį nužudyti, nuėjo į malūną ir liepė ten užkaisti didelius vandens katilus, paliepdamas:
– Kas čia pirmas ateis iš mano dvaro, neklausydami, nors ir sakytų pačiu ponu ėsąs, pagavę už apikaklę, kiškite jį į karštąjį vandenį, tesuverda!
Namon pargrįžęs, siunčia žentą pažiūrėtų, kas malūne dedas. Bet žentas, numanydamas, kad pirklys nori jį žudyti, ne ėjo, tik užsislėpė namieje.
Ant rytojaus eina pats pirklys pažiūrėti į malūną. Malūnininkas, pamatęs pirmą ateinantį iš dvaro, sugavo jį ir įkišo į karštąjį vandenį, nors jis ir rėkė:
– Aš pats ponas, aš pats ponas!
Ir teip vargdienio sūnus įgijo visus turtingojo turtus.
PATEIKĖJAS: Jonas Časas
FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Svirplelių vnk., Kauno aps.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 41, Nr. 30
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Aruodų geografinių duomenų banke Svirplelių kaimo nėra.