NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10754&OId=7775
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kartą kunigas su tarnais išėjo medžiotie. Visi išsisklaidė, ir kunigas paklydo. Jam klaidžiojant meška jį pagavo, parvedė į savo namus ir prisakė kunigui neišeitie po bausme užmušimo, jeigu bėgtų. Meška eidavo ant žyro, parnešdavo medaus, vuogų ir kitokių valgymų, jog kunigui bado nebuvo.
Teip jiem gyvenant nekurį laiką, susilaukė jiedu sūnų, ir kūdikis buvo kaip reikia, tik meškos ausis turėjo, todėl jie sūnui davė vardą Meškaausis. Meška stengdavosi maisto padaryne, o kunigas vaiką dabodavo, bet meška buvo uždraudus pabėgtie, nes pagavus užmuštų. Kada vaikas buvo trijų mėnesių senumo, tai galėjo palenktie medelį, paaugęs toliau, aržuolą su šaknimis išplėšė. Tarė:
– Tėvai, dabar eikime.
Sako:
– Bijau.
– Nebijok nieko, aš gana stiprus.
Juodu nuėjo porą varsnų – girdi dundesį. Atsižiūri – ogi meška vejasi. Kunigas nusigando. Meškaausis sako:
– Nebijok, aš eisiu paskui.
Kai meška buvo arti, Meškaausis stojo skersas ir laukė. Meška pribėgo – kaip griebė mešką už sprando, papurtė – meška susitriedė, ir negyva.
Juodu išėjo iš girios. Tėvas sako:
– Skirkimės. Dovanok man, nes man gėda su tavim grįžti namo, aš esu kunigas.
Tada Meškaausis atsiskyrė nog tėvo, nuėjo į miestą, pastojo už gizelį prie kalvio. Juodu ėmė kaustytie ratus. Kalvis deda geležį į ugnį, gizelis sako:
– Nereik šildytie.
Kalvis barasi, kad šaltą geležį negalima kaltie. Paėmė kaltie įkaitytą geležį. Kalvis varto geležį, gizelis kai duos su kūgiu* – geležis kibirkštimis išlakstė. Kalvis užpyko ir pavarė gizelį. Išeidamas prašė kalvio, kad duotų geležies nusikaltie lazdą, kurią gavęs ir išėjo nog kalvio ir pasekė paskui kalvio kalaitę lapikę. Jis ėjo labai toli ir patiko žmogų.
– Kas tu esi? Kur eini?
– Esu Kalnavertis. O tu kas?
– Aš Meškaausis. Tai eisim drauge.
Juodu ėjo toliau, patiko trečią.
– Kas esi?
– Minkgeležis, einu darbo ieškotie.
– Eikime drauge.
Eidami visi trys, priėjo didelį kalną. Meškaausis, norėdamas žinoti tiesą, ką anuodu sakė, liepė Kalnaverčiui kalną nuverstie. Šis tuo padarė. Eina toliau, rado geležies kromą. Dėl patyrimo liepė Minkgeležiui savo lazdą suminkytie – šis tuo padarė.
Ėjo visi trys toliau, rado girią, apsistojo ir uždėjo gyvenimą, pastatė grinčią. Dviese išėjo medžioti, o Kalnavertį paliko kukoriautie, prisakydami, jegu kas ateitų, kad duotų valgytie.
Už valandos barškina į duris. Kalnavertis atdaro duris – mato žmogų: pats kai nykštys, o barzda no uolakties. Sako:
– Perkelk per slenkstį.
Šis perkėlė. Sako:
– Pasodyk už stalo.
Šis pasodino, davė valgytie. O Nykštys užšoko ant sprando ir išpliekė kailį Kalnaverčiui, kad šis vos gyvas liko. Tiedu parėję rado viską išlaistytą ir kukorių vos gyvą. Tada Meškaausis supyko, kitą dieną jau paliko Minkgeležį kukoriautie, bet ir tam teip pat atsitiko kai Kalnaverčiui.
Trečią dieną liko kukoriautie pats Meškaausis, ir vėl Nykštys atėjo į svečius. Šis patarnavo kaip ir aniedu. Kada Nykštys užšoko ant sprando, Meškaausis pagriebė už barzdos, teip sumušė Nykštį, jog liko be žado. Tą išmetė laukan ir barzdą įkyliavo į ranstą.
Aniedu parėję klausinėjo, kaip jam ėjosi. Sako:
– Pavalgykim, paskui parodysu.
Ogi išėję nerado Nykščio, tik pėdsekį, kur jis nuvilko ranstą. Tada visi trys ėjo pėdsekiu labai toli ir priėjo didelį statų kalną, ant kalno rado gilų urvą. Tada pasidarė lopšį ir virvę iš karklų. Meškaausis leidosi žemyn su savo lapike kalaite. Žemėje rado stiklines duris ir tris panas už durių. Jis prašė atdarytie duris, šios atsakė:
– Žmogeli, prapulsi.
Jis sako:
– Nebijokit, aš ir jus išleisu, kad norėsite.
– Mūs pons dabar parėjo ir miega. Jegu pabustų, tai bėda būtų.
Meškaausis išvedė vyriausią seserį, įsodino į lopšį ir liepė ištrauktie: tai bus pati dėl Kalnaverčio. Antrą įsodino į lopšį ir liepė ištrauktie: tai bus pati dėl Minkgeležio. Trečią, jauniausią, liepė ištrauktie, kuri turėjo būti pati paties Meškaausio. Tada jis pats norėjo keltis aukštyn, bet šiedu pridėjo akmenų į lopšį ir staigu leido žemyn, norėdami užmuštie Meškaausį, ir būt užmušę, jegu ne lapikėe būtų pasergėjus klastą anų į laiką, nes jis spėjo pasitrauktie, kol akmenai nupuolė.
Tada jis ėjo į rūmus. Radęs Nykštį, ėmęs už barzdos, uždaužė į sienas. Išgirdęs trenksmą, ėjo žiūrėtie pats smakas su devyniom galvom. Meškaausis patiko smaką. Šis klausė:
– Ką dirbi mano namuose?
O Meškaausis sudaužė visas devynias galvas su savo geležine lazda. Apsidirbęs išėjo iš tų rūmų ir rado gražius laukus bei sodą. Pradėjus lytie paėjo po medžiu labai dideliu. Jo šakos po mylią išsiskleidę. Tame medyje buvo lizdas. Jis įlipo pažiūrėtie ir rado mažus gripučius. Ten bežiūrint parlėkė pats gripas su maistu vaikam.
– Žmogeli, ko čia sėdi prie mano vaikų?
Šis atsakė:
– Esu didelėje nelaimėje. Ar negalėtum mane išnešti į rytmečius?
Gripas atsakė:
– Aš galiu tave išneštie, bet tau daug kaštuos, nes be maisto netoli galiu lėktie, o nutūpęs negaliu pakiltie.
Tada Meškaausis pasirūpino šešis jaučius, sudėjo į bačkas, susikrovo ant paukščio ir savo lapike paėmė. Gripas sako:
– Kai atsuksu galvą, tai tu man įmesk šmotą mėsos.
Ir lėkė labai ilgai, nė mėsos neteko. Jau mėsą pabaigė. Paukštis silpsta, pamaži leidžiasi žemyn, jau neišlėks, nėra pagelbos – nusiminimas be galo. Bet dasiprotėjo – išpjovė savo mėsą iš blauzdų, davė paukščiui. Kada nutūpė, tai paukštis širdingai dėkavojo už gerą maistą, o labjausia už paskutinį kąsnį, kuris buvo gardžiausias. Šis pasakė, jog pjovė iš savo blauzdų. Tada paukštis išvėmė ir pridėjo prie kaulų – ir tuo prigijo.
Parėjo namo, rado neprietelius, kuriem išvėlė gerai kailį ir išvijo, o pats gyveno su trimi panomis laimingai: jos jį mylėjo kaipo savo išgelbėtoją.
PATEIKĖJAS: Gabrys Vaitkūnas Iš Batakių prp., Tauragės pav.
FIKSUOTOJAS: P. Mikolainis
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Batakiai, sen., Batakių sen., Tauragės r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Batakių prp., Tauragės pav.
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Papasakojo Gabrys Vaitkūnas iš Batakių prp., Tauragės pav. Užrašė P. Mikolainis, gyvenantis Thorpe, Viskonsino valstijoje, JAV.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 439-442, Nr. 201
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 201
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Bs.: Suv. gub., Vilkav. pav., mitinės-istorinės. kūgiu – Bs. skl. kūju