KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 439-201 Pasaka AT 301B – Apė Meškaausį, Kalnavertį ir Minkgeležį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Kartą kunigas bemedžiodamas pasiklydo ir jį suradusi meška uždarė savo namuose sakydama, kad jei bandys bėgti, tai jį užmuš. Parnešdavo medaus, uogų, visokio maisto. Begyvendami susilaukė sūnaus su meškos ausimis, pavadino jį Meškaausiu. Būdamas trijų mėnesių vaikas jau galėjo palenkti medį, o vėliau jau ir ąžuolą su šaknimis išrovė. Nusprendė su tėvu pabėgti, bet vos nuėjo šiek tiek, girdi, kad meška vejasi. Kai jau prisivijo, Meškaausis griebė ją ir ji krito negyva. Išėję iš girios išsiskyrė, nes kunigui buvo gėda prisipažinti, kad sūnų turi. Meškaausis nuėjo pas kalvį mokytis, bet greitai susipyko ir kalvis išvarė Meškaausį su kalaite, prieš tai leidęs metalinę lazdą nusikalti. Beeidamas sutiko Kalnavertį ir Minkgeležį. Tuomet girioj pasistatė namą, kuriame įsikūrė. Vieną dieną išėjo medžioti, palikę Kalnavertį virti pietų. Po valandos į duris pabeldė nykščio dydžio žmogelis su ilga barzda ir paprašė jį perkelti per slenkstį. Kalnavertis taip ir padarė, o žmogelis pritrankė Kalnavertį, maistą išlaistė ir išėjo. Kitą dieną tas pats atsitiko Minkgeležiui. Trečią dieną liko pats Meškaausis, ir kai Nykštys ėmė jį tvatinti, griebė už barzdos, primušė ir įkišo barzdą į rąstą. Kai parėjo draugai, pavalgė, pamatė, kad nebėra Nykščio su rąstu. Nusekė pėdsakais iki didelio kalno, kuriame buvo urvas. Nusipynė lopšį, įsodino Meškaausį su kalaite ir nuleido gilyn. Nusileidęs rado tris panas, kurios nenorėjo atidaryti durų. Bet Meškaausis išvedė visas po vieną ir susodinęs į lopšį užkėlė į viršų. Kai norėjo išsikelti pats, draugai nuleido lopšį, pilną akmenų. Tuomet nuėjęs į rūmus rado Nykštį, paėmė už barzdos ir uždaužė į sienas. Išgirdo triukšmą devyngalvis slibinas ir atėjo pažiūrėti, kas bilda jo namuose. Meškaausis išdaužė visas devynias galvas savo geležine lazda ir išėjo į lauką, kur rado gražius laukus ir sodą. Pradėjo lyti, todėl jis palindo po didžiuliu medžiu, kuriame buvo lizdas. Įlipęs į lizdą rado ten mažus gripukus, greitai parlėkė ir jų tėvas. Meškaausis paprašė, kad jį gripas parneštų namo, susidėjo šešis jaučius į bačkas ir sėdo ant paukščio. Beskrendant baigėsi mėsa, be kurios gripas negalėjo skristi, todėl Meškaausis sušėrė jam savo blauzdos gabalą. Kai atskrido, paukštis jį atvėmė ir priaugino atgal prie blauzdos. Parėjęs namo išvarė savo buvusius draugus, o pats laimingai gyveno su trim panom, kurios jį labai mylėjo kaip savo išvaduotoją.