NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10556&OId=7582
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Seniau pakraštyj vienas girias gyvena miška sargas su sava mačiu. Prie pat gryčeles buva prūdas, kur vis atskrisdava trys gulbes. Kaip tik anas nusleisdava pakraštin, tuoj padėdava sava plūksnas ir atlikdava labai gražias mergytes.
Vienakart aidamas miška sargas iš miška pamate šitas mergaites, ir labai jam viena iš jų – pati jaune – patika. Parejįs namã, pasake anas apie tai sava mačiai ir sakes, kad labai nariųs pajimt sau jaunį mergytį až pačių. Mačia liepe jam, kad iškastų šaly prūda gilių duobį, viršų apklatų žaliam velėnam ir taj duobėj pats atsisėstų. Sūnus visa teip padare ir, aptaisįs duobį, atsisėda jaj, laukdamas gulbių atskrendunt. Atskrida trys baltas gulbes ir pavirta in mergytes. Jaune truputį atsitalina nuo kitų ir kaip tik užeja un velėnų, tuoj šmurkšt ir inleke duobėn. Miška sargas sugriebe jų glėbin ir nebelaide, sakydamas, kad jų jims až pačių. Mergyte nesipriešina, tik praše, kad jai atneštų rūbus, nes ana nuoga buva. Miška sargas pašauke matinų sava, kad atneštų rūbus, katra, atnešus rūbus, jų apvilka ir parsivede namã, e plūksnas jas suriše skarelėn, indėja skrynian ir ažrakina. Nuo tas skrynias raktus miška sargas padave mačiai ir prisake, kad niekadas jų neišduotų. Ta mergyte pasisake esunt viena karaliaus duktė, e kitas dvi gulbes tai esų jas seserys. Apsiženija su ju miška sargas, ir labai gražiai gyvena.
Šita karaliūčia turėja takį žiedų, katrų kai pasuke, tai tuoj stajas vietaj palaikes gryčeles gražiausis dvaras ir aplink jį buva puikiausi sadai. Pagyvenus jiems metus, gime sūnus, katras labai raidžiai auga.
Vienakart miška sargui išejus miškan, pradėja prašyt mačių, kad paradytų jas plūksnas, nes labai sakes pasilgus ir narint jų pamatyt. Babele pamislija sau: „Jau dabar turi sūnų, gal nebeskris niekur“, – ir padave plūksnas. Karaliūčia, pajėmus plūksnas in runkas, tuoj pavirta in gulbį, paskėle aukštyn ir nuskrida sava tėva karalysten.
Kai sugrįža miška sargas namã, tai nieka neberada: nei pačias, nei dvara, nei sadų, – su ju visa prapuola. Tadu anas pasijeme su savim sūnų ir išeja pačias ieškatų. Eja eja ir užeja pamiškėj dveslinų, apie katrų buva apstajį levas, kurtas, kriuokas* ir skrudelė. Visi keturi niekaip negali terpu savį šitas dveslinas pasdalyt. Kaip tik pamate atainunt miška sargų, tuoj apstaja visi jį prašyt, kad anas jiem padalytų. Miška sargas paskyre: skrudelei – smagenas, kurtui – jeknas ir plaučius, levui – priekį, e kriuokui – užpakalį. Labai žvėrys džiauges iš takia padalijima ir prižadėja žmagui būti jam unt pagelbas, jegu raiks. Tadu miška sargas pasisake, kad ainųs ieškatų sava pačias. Kriuokas jam pasake, kad ja pati esunt labai tali, ažu daugalia žemių ir marių ir gyvena pa stikla kalnu. Tuojau levas liepe miška sargui sėst un sava nugaras, kurtas bėga keliu uostydamas, e skrudelė visų laikų buva inskabinus leva pauodegin. Kai priseja keliaut par marias, tai kriuokas paėme visus un savįs ir skrisdamas neše. Teip anys perkeliava vienų karalystį ir paklause apie stiklinį kalnų, bet tinai da niekas negirdėja apie takį kalnų. Untraj karalystej pasake, kad esų girdėjį apie takį kalnų, bet nežinų, kur anas yr. Trečiaj karalystėj pasake, kad žinų takį kalnų, bet anas esųs teip tal, kad nei anys, nei jų vaikai tį nenuveisių. E medžiasargį žvėrys pasmainydami vis neše ir neše. Unt gala dasieke ir tų kalnų. Bet anas buva labai slidus, kad un ja užeit nebuva galima, tik skrudelė, aplink apibėgus, rada mažutį skylelytį, pra katrų ir inlinda vidun pažiūrėt, ar yra tį miška sarga pati. Inlindus rada par vartus guliuntį šunį su devyniam galvam, bet anas skrudelės nepamate, katra ir vidun inbėgus apžiūrėja visa ir sugrįžus šitiem visa pasake. Tuojau kriuokas su sava geležiniu snukiu prakirta stikliniam kalni didesnį skylį, e levas su nagais išdraske takių didelį, kad visi sulinda. Levas su kurtu tuoj šaka un devyniagalvia šunia, e kriuokas visų pirma iškapaja jam akis. Suplėšį devyniagalvį, eja visi dvaran un kiema. Čia medžiasargis insiunte skrudelį, kad pavadintų ja pačių. Skrudelė inlindus rada karaliaus šeimynų valgant pietus ir, užlipus karalienei un kajas, apmyža jų. Karaliūčia išbėga aran ir, pamačius sava vyrų su sūnum, labai nusteba ir klause, kaipgi anys čia atkeliava ir kaipgi jų devyniagalvis nesudraske. Bet miška sargas jų nuvede un vartus ir parade tų devyniagalvį suplėšytų. Karaliūčia sugrįža vidun ir saka sava tėvui:
– Kų mes jam darytum, kad mana vyras ataitų?
Atsake karalius:
– Jegu anas būtų taks stipras, kad galėtų čia atait, tai mes jį labai meiliai prijimtumem. Bet anas čia negalės atait. Jį devyniagalvis tuoj suplėšytų.
Bet duktė, vis narėdama tėvų ištirt, vėl palaukėjus klause:
– Iš tiesų, tėve, kaip anas raiktų nužudyt?
Karalius vėl atsaka:
– Kam gi žudyt? Kad ataitų, tai linksmintumems ir tu paliktum ja pačiu! Kad tik mum ažmušt kaip nars devyniagalvis šuva, katras mum prislėge su stikliniu kalnu ir paverte tavi ir tava dvi seseris ažu gulbes.
Tadu karaliūčia atadare duris ir inlaide sava vyrų su sūnum ir žvėris. Kakia buva visų linksmybe, kai dažinaja, kad jau devyniagalvis nebegyvas. Linksminas ir gėre visakius gėrimus! Pa tam miška sargas apsigyvena par sava uošvį ir palika karalium.
PATEIKĖJAS: Šimkūnas
FIKSUOTOJAS: Petras Arminas-Trupinėlis
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Jūžintai, vs., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Jūžintų parapija
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Užrašė „Petras Trupinėlis“ iš Šimkūno Jūžintų prp.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 309-311, Nr. 151
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 151
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė. Paaiškinimas: kriuokas – Bs. skl. gripas