KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 309-151 Pasaka AT 400*+159*+(302) – Apie tris karaliūčias, į gulbes pavirtusias

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienos girios pakrašty gyveno miško sargas su močia. Prie jų gryčios buvo tvenkinys, kur vis atskrisdavo trys gulbės. Nusileidę jos nusiimdavo plunksnas ir pavirsdavo gražiomis merginomis. Miško sargas pamilo jauniausią iš trijų. Motinos patartas, jis iškasė duobę, jos viršų apklojo velėnom ir pats toje duobėje atsisisėdo. Jauniausia iš merginų užlipo ant velėnos ir įkrito į duobę – miško sargas ją vedė, o plunksnas užrakino skrynioje. Mergina pasuko žiedą ir gryčios vietoje atsirado gražus dvaras. Po kurio laiko jiems gimė sūnus. Kartą marti paprašė anytos parodyti plunksnas. Kai anyta atvėrė skrynią – marti išskrido. Miško sargas pasiėmė sūnų ir išėjo žmonos ieškoti. Eidamas pamatė dvėselienos nepasidalinančius žvėris: liūtą (levą), kurtą, grifą (kriuoką) ir skruzdėlę. Miško sargas jiems dvėselieną padalino, o žvėrys už tai jį nunešė prie stiklo kalno, kuriame gyveno jo žmona. Stiklo kalną saugojo devyniagalvis šuo, bet žvėrys jį sudraskė. Kai miško sargo žmona pamatė vyrą, tėvo paklausė, ką tas darytų išvydęs žentą. Karalius atsakė, kad žentu apsidžiaugtų – karalaitė įleido vyrą su sūnumi ir žvėris.