KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 437-200 Pasaka AT 325 – Apė netikusį vaiką, kurį velnias mokino

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas tėvas turėjo vaiką, kuris buvo visai netikęs, tad nusprendė jį parduoti, kad ir velniui. Beeinant tėvas sutiko vokietuką, kuris buvo velnias, jam ir atidavė sūnų mokyti. Bet pasislėpęs žiūrėjo, ką velnias darys. O velnias turėjo dar du vaikus ir sukūręs didelę ugnį visus tris įstūmė. Kai tie iššoko, klausė, ar jau jie išmoko. Taip pakartojo tris kartus. Kitą rytą vaikas parbėgęs namo pasakė tėvui, kur jis stovės, kai velnias lieps iš trijų jį atskirti. Tėvas atėjęs pasakė, kad jo sūnus iš dešinės pusės. Bet velnias liepė ateiti kitą dieną, o vaikas vėl atbėgęs pranešė tėvui kur stovės. Ir taip tris kartus. Po trečio karto velnias jau atidavė sūnų tėvui. Sūnus pasivertė į gražų arklį ir liepė tėvui vesti jį parduoti, tik kamanas pasilikti. Tėvas taip ir padarė, o grįžęs rado sūnų jau namie. Kitą dieną tas pats atsitiko, tik sūnus pasivertė į jautį. Trečią dieną tas pats su avinu. Ketvirtą kartą sūnus į arkliuką pasivertė, bet tėvas pamiršo kamanas nuimti ir velnias nusipirko su kamanom. Nuvedė pas kalvį pakaustyti, o arklys ėmė prašyti kalvio, kad nuimtų jam kamanas. Kai tik nuėmė, arklys pavirto zuikiu ir ėmė bėgti. Velnias pasivertė kurtu ir ėmė vytis. Tada zuikis pavirto į paukštį, o velnias į vanagą. Taip ir gaudė vienas kitą palei marias, kai jau beveik prisivijo, paukštis pasivertė žiedu, o vanagas višta ir ėmė ieškoti to žiedo. Bet žiedas virto vanagu ir sudraskė vištą. Grįžusiam sūnui tėvas iškėlė didelį balių, o vėliau ir vestuves.