Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7610 PAVADINIMAS: BsTB 3 358-157 Pasaka AT 157 – Apė levą ir jo sūnų PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Liūtas urve išaugino ir išmokė savo sūnų. Liepė jam nieko nebijoti, tik saugotis žmogaus. Liūtukas nežinodamas, kas tas žmogus, išėjo jo ieškoti. Pamatęs keliu važiuojantį vežimą, nuėjo prie jo. Žmogus išsigandęs viską metė ir nubėgo į mišką, o liūtukas arklių klausė, kas juos taip apipainiojo. Sužinojęs, kad žmogus, nuėjo toliau ir pamatė jaučius. Vėl sužinojo, kad juos įkinkė žmogus ir kad žmogus priverčia jaučius klausyti mušdamas. Nuėjęs į mišką pamatė žmogų ąžuolą kertant ir sužinojęs, kad čia žmogus, pasiūlė jam susiimti su juo. Žmogus paprašė pirma padėti ąžuolą nuversti. Liūtas sutiko, o žmogus prispaudė jam letenas plyšy ir išsikirtęs lazdą išvanojo liūtukui visus kaulus, kol tas vos gyvas pasidarė, tada paleido. Parėjo liūtukas namo, tėvas jau suprato, kad žmogų bus sutikęs. Liūtukas pasakė, kad norėjo žmogų pamatyti, bet daugiau jau nebenori. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | PASAKOS APIE GYVŪNUS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 157, Išmokstama žmogaus bijoti, [42; 3] Atgal |