Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7569 PAVADINIMAS: BsTB 2 298-147 Pasaka (AT –) – Kaip ragana merga daug berniakų nukamava PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas ūkininkas turėjo gražią dukterį. Tėvas kasnakt samdydavo jaunikį, kad su ta dukterimi nakvotų, bet kuris tik nueidavo, rytą būdavo nebegyvas. Kartą vienas neturtingas berniokas sutiko tris naktis su ja pergulėti. Kai jis vakare įėjo į mergos kambarį, ji ant jo užmetė kamanas – bernas pavirto į žirgą ir merga jį per naktį jodė. Antrą vakarą sena bobelė bernui davė kamanas ir liepė tas kamanas pirmam ant mergos užmesti. Kai jis taip padarė, merga pavirto kumele ir tada jis ją jodė. Trečią naktį bernas pajudino durų rankeną ir pasislėpė už durų staktos – merga nepataikė užmesti kamanų. Tada jis savo kamanas ant jos užmetė ir tol jodė, kol merga krito negyva. Tėvas liepė bernui jo dukterį palaidoti. Bobelė jam davė knygą ir žvakę. Bernas užlipo ant krosnies (pečiaus) stulpo, su žvake apsibrėžė ratą ir, užsidegęs žvakę, meldėsi. Sutemus merga atsikėlė ir kartu su velniais ėmė jo ieškoti, bet nieko nerado. Antrą naktį bernas aplink save apsibrėžė du ratus, o trečią naktį – tris. Trečią naktį vienas velnias pasikvietė savo prosenelę, kuri berną pamatė. Senė liepė paimti šventėj drožtų skiedrų ir iš abiem galais nudegintų šipulių, o tada prie stulpo sukurti ugnį ir deginti tol, kol bernas su visu stulpu nugriūsiąs. Matydamas tai Dievas atsiuntė angelą (aniuolą). Angelas paprašė, kad gaidys užgiedotų anksčiau – velniai dingo. Kitą dieną bobelė bernui davė šermukšninį kuolelį ir liepė mergai įdurti krūtinėn, jei ji kelsis iš karsto. Mergos karstas buvo devyniais geležiniais lankais apkaltas ir ant akėčių padėtas. Kai bernas ją nuvežė palaidoti, lankai nutrūko – bernas mergai į krūtinę suvarė šermukšninę lazdą ir palaidojo. Ūkininkas sumokėjo suderėtus pinigus. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT –, Raganos laidotuvės, [59; 3] Atgal |