Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7536 PAVADINIMAS: BsTB 3 310-138 Pasaka AT 1588** – Apė pono sūnų ir rudį PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas ponas prieš mirtį vienturčiui sūnui paliko visą savo turtą ir liepė saugotis rudo žmogaus. Mirus tėvui sūnui teko važiuoti į ilgą kelionę. Ilgai važiavęs privažiavo karčemą. Kadangi jau buvo naktis, teko apsistoti ten. Karčemos šeimininkas buvo rudas. Pono sūnus paprašė šeimininko valgyti. Paragavęs pagyrė, kad maistas toks skanus, kad kiekvienas šaukštas po šimtą rublių vertas. Šeimininkas suskaičiavo, kiek šaukštų tas suvalgė ir kitą dieną liepė mokėti penkis tūkstančius rublių. Ponas tiek neturėjo, tai atėmė iš jo arklius ir visą kitą turtą. Ėjo namo pėsčias ir sutiko dar rudesnį žmogų. Išsigandęs, kad visai jo neužmuštų, puolė bėgti šalin. Tas rudis ėmė klausinėti, kodėl nuo jo bėga. Viską sužinojęs nusivedė tą poną atgal į karčemą. Paprašė šeimininką išvirti mėsos, pats per ranką šeimininkui plekšnodamas. Šeimininkas išvirė galvijienos, bet rudis liepė kirsti ranką ir iš rankos išvirti. Šeimininkas pamatęs, kad geruoju nesibaigs ėmė siūlyti keturis šimtus rublių, kad atstotų, bet rudis priminė jam, kaip iš to pono viską atėmė, nors jis tik pajuokavo. Tada grąžino viską tam ponui ir dar davė penkis šimtus rublių. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | BUITINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 1588**, Neatsargus žodis, [16; 3] Atgal |