Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7486 PAVADINIMAS: BsTB 3 245-110 Pasaka AT 911* – Apė tėvo insakymą sūnui PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienas žmogelis mirdamas paliko savo turtus sūnui ir patarė niekada neauginti svetimų vaikų, nebūti geru ponams ir nesakyti tiesos žmonai. Gyvendamas tas sūnus nesusilaukė vaikų, todėl neturėdamas kam palikti savo turtų pasiėmė auginti brolio sūnų. Gerai sutarė su netoliese gyvenusiu ponu, o žmonai niekad nemeluodavo. Kartą pavogė to pono sakalą ir paslėpė. Ponas suprato, kad čia bus tas žmogus pavogęs. Atėjęs į jo namus ieškojo, bet nerado. O žmogus nupešė vištą, davė žmonai iškepti ir pasakė, kad čia tas sakalas. Žmona tuoj viską papasakojo kaimynei, o ta išpasakojo visam kaimui. Išgirdo ir tas ponas, tad nuteisė tą žmogų pakarti. Prieš mirtį prašo, kad leistų padalinti turtą. Vieną dalį paskyrė žmonai, vieną sūnui ir vieną tam, kuris jį pakars. Tada augintasis sūnus pasisiūlė pakarti, kad gautų dvi dalis turto. Žmogelis prisiminė, ką jam tėvas mirdamas pasakė. Tuomet ponui grąžino sakalą, sūnų išvarė, o žmonai niekad tiesos nebesakė. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | NOVELINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 911*, Įsitikinama patarimų teisingumu, [58; 1] Atgal |