KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 212-99 Pasaka AT 315+300 – Trys šuniukė: sidabra, auksa ir dieminta

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Tėvas turėjo tris sūnus ir tris dukteris. Du sūnus ir dvi dukteris mylėjo, o vieno sūnaus ir vienos dukters nemylėjo. Mirdamas nemylimiems vaikams paliko jautį. Sūnui ir dukteriai išėjus iš namų, jautis liepė jį papjauti, užkasti, o po trijų dienų atkasus, nusukti ragą ir sutriūbyti tris kartus. Broliui ir seseriai taip padarius, atbėgo sidabro, aukso ir deimanto šuniukai. Visi apsigyveno trobelėje miške. Kartą broliui išėjus medžioti, sesuo pamilo ir įsileido vokietuką (vokiečiuką). Jie nusprendė nužudyti merginos brolį: vokietukas pasivertė į aguonos grūdą ir įkrito į arbatą, bet šunys ją išlaistė, pasivertė į blusą, bet šunys sudraskė patalus, pasivertė į adatą, bet šunys ją iškapstė. Tada vokietukas pasivertė į zuikį ir nuviliojo šunis į svirną ir juos uždarė už devynerių durų. Sesuo ir jos mylimasis pasakė brolį nužudysią. Tas paprašė prieš mirtį išsimaudyti pirtyje, o po to – leisti pagroti. Per tą laiką šunys pragraužė duris ir vokietuką sudraskė. Brolis seserį prirakino ir liepė priverkti pilną indą, su geležiniu rateliu suverpti geležinį kuodelį ir sunešioti geležines pirštines – tada jis jai atleisiąs. Po to brolis su šunimis iškeliavo. Kai priėjo karalystę, kurios karalius dukterį turėjo atiduoti slibinui (smakui), vaikinas pasakė ją išgelbėsiąs. Prie karalaitės jis rado liūtą (levą), mešką, vilką, lapę ir kiškį. Vaikinas nukapojo galvas trigalviui, šešiagalviui ir devyngalviui slibinui bei iš visų galvų išsipjovė liežuvius. Po kovos visi užmigo. Kažkoks jaunikaitis juos rado: nužudė miegantį vaikiną, pasiėmė slibinų galvas, karalaitę ir liepė jai sakyti, jog tai jis ją išgelbėjęs. Kai žvėrys pabudo, vilkas sugavo juodvarnį ir liepė atnešti gyvojo ir gydančio vandens. Žvėrys tuo vandeniu vaikiną atgaivino ir tada visi nuėjo į dvarą, kur jau vyko karalaitės ir apsišaukėlio vestuvės. Vaikinas parodė slibinų liežuvius ir vedė karalaitę, o apsišaukėlis buvo atiduotas žvėrims sudraskyti.