KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vyras su žmona neturėjo vaikų, bet labai norėjo jų susilaukti. Kažkas jiems patarė bezdėti į grūstuvę. Jie bezdėjo bezdėjo, kol išbezdėjo mažą kaip nykščio galas vaiką. Nors ir mažiukas, vaikas dirbo kaip didelis. Kartą ariančiam tėvui nunešė pusryčius, o kol tėvas valgė, įlipo jaučiui į ausį ir aria. Pro šalį važiavęs ponas nykštuką nusipirko ir vežasi. Taip jiems bevažiuojant, vaikas ėmė šaukti: „Šikt noriu!“ Ponas jį išleido pasituštinti. Įvažiavus į miestelį, nykštukas vėl pradėjo rėkti norintis šikti. Ponas susigėdo, kad žmonės pamanys jį taip rėkiant. Išvažiavus už miestelio, nykštuką išleido pasituštinti. Tas pasislėpė po lapu, o ponas, jo neradęs, nuvažiavo tolyn. Tada vaikas sutiko vagis, kurie ėjo į dvarą jaučių vogti. Nykštukas pasisiūlė eiti vogti kartu. Jis įlindo pas jaučius ir pradėjo garsiai rėkti klausdamas, kurį jautį vesti? Vagys pabėgo, o nykštukas palaukė, kol dvariškiai vėl suguls ir pats jaučius vagims atvarė. Vagys jaučius paskerdė. Vaikas užsimanė pats jaučių pilvus vandenyje išplauti. Nuėjęs prie vandens, pradėjo rėkti, kad ne jis vienas vogęs, dar du prie ugnies esantys. Vagys pabėgo, o nykštukas grįžo namo ir su tėvu atvažiavo mėsos parsivežti. Nykštukas važiavo ne vežime, o ant išsikišusio mėsgalio. Mėsą užuodęs vilkas jį su ta mėsa prarijo. Vilko pilve nykštukas triukšmaudavo ir taip vilkui neleisdavo medžioti. Vilkas ėmė prašyti, kad jis lįstų lauk. Vaikas vilkui liepė jį parnešti namo į prieangį. Vilkas iššoko vilkui iš užpakalio, užsklendė duris ir pradėjo rėkti. Tėvai atlėkė ir vilką užmušė. Taip jie gavo vilko kailį, mėsos, pinigų ir ramiai gyveno.