Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7279 PAVADINIMAS: BsTB 2 185-84 Pasaka AT 425M – Žaltys ir mergaitė PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Karalius davė dukteriai žiedą ir liepė jo nepamesti. Ji nuėjo į duburį praustis – žiedas įkrito į vandenį. Mergina žalčiui pažadėjo, kad jei jis sugrąžins žiedą, ji už jo tekės – žaltys ištraukė žiedą. Karalaitė apie tai papasakojo seserims. Kai atvažiavo žaltys, seserys jam vietoj jauniausios išvedė vyriausią seserį. Žaltys pažino, kad tai ne jo panelė. Tada seserys atvedė karvę, o po to kiaulę, bet žaltys ir vėl pažino, kad tai ne jo panelės. Tada atėjo jauniausioji sesuo ir žaltys ją išsivežė į marių dugną. Jiems gimė du sūnūs ir duktė. Kartą žmona paprašė vyro leisti nuvažiuoti pas tėvus. Žaltys jai davė stiklinius batus (čeverykus), vaško ratelį, šilkų kuodelį ir pasakė, kad batus sunešiojusi, ratelį perverpusi ir šilkus suverpusi galės išvykti. Žalčio motina patarė batus sudaužyti, ratelį ištirpdyti, o šilkų kuodelį sudeginti. Išleisdamas žmoną, žaltys pasakė, kaip jį prišaukti: „Žalty vyre, ar dar gyvas? Pieno putos ar gyvos, kraujo putos ar negyvos?“ Karalaitė su vaikais grįžo namo. Jos broliai vieną vaiką nusivedė su savimi gulti ir pagrąsino mušti, jei tas nepasakys, kaip tėvą šaukti. Berniukai nieko nepasakė, tik žalčio duktė pabūgo ir pasakė, kaip tėvą šaukti. Nuėję į pajūrį, broliai pakvietė žaltį ir dalgiu galvą nukirto. Žalčio pati prie marių pakvietė vyrą, bet ant vandens pasirodė kraujo putos. Žalčio motina žalčio sūnus pavertė ąžuolais, o dukterį – varle. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 425 M, Žalčio žmona, [120; 1] Atgal |