Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7263 PAVADINIMAS: BsTB 2 182-83 Pasaka AT 550 – Apie tris brolius ir aukso obuolius PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Turtingas ūkininkas turėjo sodą, kuriame augo obelis su auksiniais obuoliais. Kai nuo jos kas naktį kažkas ėmė vogti po obuolį, ūkininkas medžio saugoti išsiuntė tarną, po to du išmintingus sūnus, o paskiausiai sūnų kvailį. Tarnas ir išmintingieji sūnūs užmigo ir nieko nepastebėjo, tik kvailys tėvui pasakė obelyje matęs puikų paukštį. Tėvas liepė sūnums tą paukštį sugauti. Išmintingieji broliai pasiėmė po gerą žirgą, o kvailiui liko vos gyvas kuinas. Broliai nujojo tolyn, o kvailio žirgą miške suėdė vilkas. Vilkui kvailio pagailo ir jis jam davė lazdelę, su kuria visus vartus ir duris galima atidaryti bei nunešė į karaliaus dvarą, kuriame laikomas paukštis. Vilkas kvailiui liepė paimti tik paukštį, bet tas paėmė ir narvą, todėl buvo sugautas. Karalius pasakė atiduosiąs paukštį, jei kvailys iš kito karaliaus dvaro jam pavogsiąs gražųjį arklį. Vilkas kvailiui davė žolės šakelę, nuo kurios sargai krentantys, ir nunešė į kito karaliaus dvarą. Kvailys vėl paėmė ne vien arklį, bet ir balną, todėl buvo sugautas. Tas karalius pasakė atiduosiąs arklį, jei kvailys iš kito dvaro jam pavogsiąs gražią paną. Vilkas kvailiui padėjo pagauti paną. Kvailiui pagailo ją keisti į arkliuką. Tada vilkas pasivertė į paną ir kvailys vilką iškeitė į arklį. Kitame dvare vilkas pasivertė į arklį ir kvailys jį iškeitė į paukštį. Vilkas kvailiui liepė namo važiuoti ne per kaimą, o pakluoniais. Kvailys jo nepaklausė ir buvo brolių nužudytas. Vilkas sugavo varniuką ir atlėkusios varnos paprašė, kad už vaiko išlaisvinimą atneštų gyvojo vandens iš dviejų upių. Tuo vandeniu vilkas atgaivino kvailį ir jam liepė, grįžus namo, įlįsti į kaminą ir ten groti jo duotu instrumentu. Kai kvailys užgrojo, visi ėmė šokdami muštis galvas į lubas, kol galą gavo. Kvailiui liko visa tėviškė. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 550, Paukštis, žirgas ir karalaitė, [138; 7] Atgal |