KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Neturtinga sena moteris (boba) neturėjo iš ko misti, tai sugalvojo burti. Nuvedė kaimyno ožką į anglių duobę , o kai šeimininkas gyvulio nerado, pasakė, kad galėtų išburti. Nuėjusi į savo trobelę valandėlę palaukė, o tada nurodė, kur ožkos ieškoti. Kitą kartą moteris paslėpė antro kaimyno jaučius, o po to – trečio kaimyno arklį. Ūkininkams sunerimus dėl gyvulių, moteris neva išbūrė ir pasakė, kur jų ieškoti. Aplink pasklido garsas apie gerai buriančią moterį. Kartą liokajus ir vežėjas iš turtingo pono pavogė skrynutę su auksu. Ponas nusiuntė vežiką parvežti būrėją. Vežama pas poną moteris iš baimės pati sau kalbėjo: „Kad bus, tai bus, kad bus, tai bus...“ Liokajui ir vežėjui pasirodė, kad ji viską žinanti – vagys moteriai pasakė, kur skrynutė, o už tylėjimą sumokėjo. Moteris už skrynutės suradimą iš pono gavo trečdalį joje buvusio aukso. Ponas sumanė moterį išbandyti. Sukvietė ponus ir kunigus pietų ir liepė visiems patiekti po jerubę, o moteriai – varną. Moteris, tarp ponų atsisėdusi, susigėdo ir save pavadino varna. Ponas pamanė, kad ji pažinusi patiektą varną ir liepė jai paduoti jerubę, kaip ir kitiems svečiams. Išlydėdamas moterį, ponas pamatė kažką iš tolo važiuojant ir paklausė, kas ten važiuoja? Moterus supykusi sušuko: „Šūduks važiuoja, šūdą veža“. Nusiuntė ponas tarną pažiūrėti – žmogaus pavardė buvo Šūduks ir jisai vežė mėžinį. Sugrįžusi namo, moteris sudegino savo gryčią ir pasakė daugiau nebegalėsianti burti, o už gautus pinigus pasistatė naujus namus.