Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7107 PAVADINIMAS: BsTB 2 150-66 Pasaka AT 670 – Gaidžio pamokslas PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Mirdamas tėvas sūnui pasakė, kad jei jis barstysiąs, duonos visada turėsiąs. Sūnus prisikepdavo duonos ir barstydavo į jūrą. Kai nusigyveno ir tik po kelis trupinėlius tegalėdavo įmesti, didžuvė jį prarijo ir nunešė žuvų karaliui. Žuvų karalius didžuvę subarė, kad ji už gerą piktu užmokanti ir liepė žmogų išmokyti ir paleisti. Didžuvė jį išmokė paukščių ir gyvulių kalbos, bet pasakė, kad kai tik jis apie tai kam nors prasitarsiąs, tuoj numirsiąs. Žmogus, ant pievos gulėdamas, pamatė lekiant varną su varniuku. Varniukas pasakė žmogui pilvą prakirsiąs, bet žmogus jį sugavo. Tada varnas pasakė, kad jei jis varniuką paleisiąs, jis parodysiantis pinigus. Žmogus varniuką paleido ir pasiėmė po akmeniu paslėptą auksą. Už tą rastą auksą nusipirko žemės ir gyveno. Kartą išgirdo jautį pūkšint, nes turintis sunkiai dirbanti. Ožys jam patarė dėtis sergančiu, kad dirbti nereiktų – žmogus jaučio vietoje pakinkė ožį. Vakare ožys atsiduso ir pasakė, kad žmogus ruošiasi pjauti jautį, jei iki kitos dienos neišgis. Žmogus, tą kalbą girdėdamas, susijuokė. Žmona paprašė pasakyti, ko jis juokiasi. Vyras pasakė, kad jei pasakysiąs, numirsiąs. Žmona vis tiek neatlyžo. Tada vyras ėmė ruoštis laidotuvėms. Tai matydami, visi gyvūnai nuliūdo ir nustojo ėsti, tik gaidys toliau lesė ir šunims paaiškino, jog jam šeimininko negaila, nes tas esąs mulkis – jis dvidešimt keturias pačias suvaldantis, o tas nei vienos negalintis suvaldyti. Tai išgirdęs, vyras ėmė vadelėmis mušti žmoną, esą dėl to tada juokėsi. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 670, Žmogus, supratęs žvėrių kalbą, [127; 10] Atgal |