KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 142-61 Pasaka AT 1681+1387+1355C – Viena bėda – ne bėda

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Laikraščius ir knygas nešantis vaikinas sutemus pasiklydo. Beeidamas, priėjo trobelę, kurioje gyveno našlė su dukterimi. Moteris vaikiną įsileido ir leido išsimiegoti. Iš ryto paklausė, ar jis nenorėtų pas ją likti žentu? Vyras sutiko ir išvažiavo į mišką malkų. Radęs sausą eglę, kirto, bet krisdamas medis sulaužė vežimą ir užmušė arklį. Vaikinas pasiėmė kirvį ir išėjo ieškoti pagalbos. Priėjęs kūdrą, metė kirvį į antis – nė vienos neužmušė, tik kirvelį nuskandino. Nusirengęs įbrido kirvio ieškoti, bet nerado, o išlipęs pasigedo drabužių. Grįžo į trobelę ir įlindo į plunksnas. Kai anyta jį ten surado, vaikinas papasakojo, kas nutikę. Moterys jį aprengė, davė pyrago ir liepė nueiti alaus. Šuo pagavo pyragą, o jis, statinę atkišęs, tą šunį nusivijo. Grįžęs rado alų išbėgusį, todėl paėmė miltų, pamanęs, kad tai pelenai, ir pribarstė – anyta žentą išvarė. Kiek paėjęs, vaikinas rado pirtį ir joje apsinakvojo. Kažkas į pirtį atnešė varškėčių – jis jų prisivalgė ir išgąsdino pirtin atėjusių jaunuolių porą. Vaikinui nuėjus miegoti į kluoną, ten atėjo ir pirtyje matyta pora. Mergina paklausė, kas jų trečią vaiką auginsiąs? Jaunuolis atsakė: „Aukščiausias“. Šiauduose gulėjęs vaikinas pamanė, kad tie kalba apie jį ir, juos išgąsdinęs, pabėgo.