Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7009 PAVADINIMAS: BsTB 3 192-90 Pasaka AT 1920B – Apė žmogų melagį ir karalius PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Vienoj karalystėj gyveno neturtingas žmogelis. Kur tik jis ėjo, niekas jam nesisekė. Sugalvojo, kad jam reikia meluoti, gal bent šitas darbas pasiseks. Nuėjo į miestą, kuriame gyveno karalius. Pradėjo jis tai vienur, tai kitur meluoti, ir ėmė jam sektis. Karalius, išgirdęs, kad mieste atsirado naujas melagis, pasikvietė jį pas save patikrint, ar tikrai geras. Paprašė jam ką nors pameluoti, bet melagis atsakė, kad jam reikia eiti prie marių, nes ten žuvys į krantą lipa, o jie su žmona neturi ką valgyti. Karalius nuėjo pažiūrėti žuvų, bet nieko nepamatė ir apdovanojo melagį už gerą melą. Kartą vyko karalių suvažiavimas ir karalius pasakė, kad turi mieste gerą melagį. Pasikvietė jį į seimą, o tas ir sako, kad negali meluoti dabar, nes vieno karaliaus karalystėj išdžiūvo prūdas ir visi žuvis gaudo, nori ir jis tų žuvų prisirinkti. Tas karalius nuvažiavęs pamatė, kad prūdas kaip buvo, taip buvo. Paprašė melagio dar ką nors pameluoti. Tas sako, kad neturi laiko, nes karalienės batus pavogė ir jį siuntė ieškoti. Karalius nuėjo pas karalienę, o ta sako, kad niekas nepavogė. Tada karalius padovanojo melagiui dvarą už jo gerus melus. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | MELŲ PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 1920 B, Melagis neturi laiko meluoti, [24; 1] Atgal |