Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=6756 PAVADINIMAS: BsTB 2 54-19 Pasaka AT 530 – Apie kvailą brolį PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Mirdamas tėvas sūnums, kurių du buvo gudrūs, o vienas kvailas, pasakė prisipilti po maišelį pelenų ir po vieną ant jo kapo ateiti. Gudrūs broliai nenorėjo eiti, todėl pirmąją naktį nuėjo ir ant kapo atsigulė kvailys. Balsas iš žemės paklausė, ar esantis sūnus? Kvailys atsakė esantis. Tėvas jam pasakė, jog išėjęs iš kapinių rasiąs juodą arklį prie tvoros prikabintą. Tą arklį tėvas liepė paleisti, tik prieš tai kamanas nuimti, ištraukti vieną ašutą iš uodegos ir, parsinešus namo, sudeginti – arklys atbėgsiąs sužvanginus kamanomis, o ant balno sūnus rasiąs gražius rūbus. Kvailys taip ir padarė, o broliams pasakė tą naktį vos gyvas išlikęs. Antras brolis išsigando ir prašė kvailį ant kapo vietoj jo nueiti. Kvailys nuėjo ir tėvas jam pasakė kaip išsikviesti bėrą žirgą. Trečias brolis taip pat pabijojo eiti ir tėvas kvailiui pasakė kaip šyvą žirgą išsikviesti. Kartą karalius pastatė aukštą stiklinį kalną ir ant jo užkėlė dukterį – kas ant to kalno užjosiąs, galėsiąs ją vesti. Gudrieji broliai išjojo ir kvailį su prasta kumele kartu pasiėmė. Kvailys kiek pajojęs sustojo ir pasišaukė juodą arklį. Persirengęs gražiais rūbais, nujojo prie kalno, bet tik trečdalį sugebėjo įveikti. Kitą dieną su bėru žirgu užjojo iki pusės kalno, o trečią dieną su šyviu pas karalaitę užjojo. Karalaitė jam ant šlaunies geležimi išdegino ženklą, nes kvailys kiekvieną kartą greitai nuo kalno pasišalindavo. Karaliaus pasiuntiniai paženklinto jaunikio ilgai ieškojo, o kai surado, kvailį su karalaite apvesdino. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 530, Karalaitė ant stiklo kalno, [245; 85] Atgal |