KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 1 200-76 Pasaka AT 707 – A[u]sakplaukis ir A[u]ksažvaigždi

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalaitis pamilo ir vedė auksaplaukę merginą. Kai jaunajai karalienei gimė sūnus, piktoji anyta kūdikį įdėjo į skrynelę ir paleido į upę, o į lopšį įkėlė suvystytą katiną. Taip nutiko ir po metų, karalienei pagimdžius dukrą. Vaikus surado prie upės žvejojęs žmogus. Berniukas už ausies turėjo tris aukso plaukus, todėl jį pavadino Auksaplaukiu, o mergaitė už ausies turėjo tris žvaigždes ir ją pavadino Auksažvaigžde. Kai vaikai užaugo, išėjo ieškoti tikrųjų tėvų ir viename mieste įsirengė gražius namus su puikiu sodu. Senoji karaliaus motina suprato, kad tiedu esantys jos anūkai ir sumanė juos pražudyti; pasakė, kad sode trūksta skambalėlių, aukso žuvelių ir tiesos paukštelio, kuriuos galima gauti užburtame sode. Brolis seseriai parnešė pirmuosius du daiktus, o išėjęs paukščio, užtruko apžiūrinėdamas užburtąjį sodą bei namą, ir pavirto stiklo šuke. Sesuo, išėjusi brolio gelbėti, nieko nežiūrėdama surinko stiklo šukes, pasiėmė paukštį ir grįžo namo. Stiklai atvirto vaikais, kurie į sodą buvo užklydę paukštelius gaudydami, o tarp jų buvo ir brolis. Kai karalius su karaliene apie tai sužinojo, apsilankė pas Auksaplaukį ir Auksažvaigždę ir iš tiesos paukščio sužinojo, jog tie esą jų vaikai. Tada piktoji karaliaus motina buvo įdėta į skrynią ir paleista į vandenį.