KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Du broliai medžiotojai išėjo į pasaulį. Kryžkelėje įsmeigė peilius ir pasuko į skirtingas puses, pasižadėdami į tą pačią vietą po metų sugrįžti – jei kuris nepareisiąs arba, jei kurio peilis būsiąs surūdijęs, tą antrasis turįs iš bėdos gelbėti. Į dešinę pasukęs brolis po metų sugrįžo ir, radęs brolio peilį surūdijusį, išėjo jo ieškoti. Nakvynės pasiprašė pas našlę, kurią neužilgo vedė. Našlė vis uždengdavo vieną langą, per kurį naktimis matydavosi žvakelė. Kai kartą užmiršo tai padaryti, papasakojo, kad tuo žiburiu slibinas (smakas) žmones prisiviliojąs ir esą jos pirmas sutuoktinis irgi taip žuvęs. Vyras, išėjęs slibino ieškoti, rado kardą, kurį pakėlė tik tada, kai iš trijų indų atsigėrė rausvo, mėlyno ir žalio vandens. Ant kalno medžiotojas rado kadaise slibino pagrobtą moteriškę, kuri papasakojo, jog gyvas būdamas, slibinas daug žmonių nužudęs ir net miręs kasnakt vyrams galvas kertąs – jei kas slibinui galva nukirstų ir jo krauju lavonų kaklus apteptų, tie atgytų. Medkirtys nukirto slibinui galvą ir atgaivino visus vyrus, tarp kurių buvo ir brolis. Grįžę pas žmoną, metė burtus, ir vienas liko pas ją, o kitas kitą pačią susirado.