KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Tėvai turėjo tris sūnus: du buvo mylimi, o jauniausiąjį visi laikė paiku. Paikutis sumanė patikrinti, ar kitoje girios pusėje žmonių gyvenama ir, per keturias dienas perėjęs girią, atsidūrė mieste, kuris gedėjo dėl karalaitės, turinčios atitekti slibinui. Jaunuolis sutiko slibiną nugalabyti. Karalaitę nuvežus į girią, paikutis susikūrė ugnį ir degančias malkas sukišo atlėkusiam slibinui į nasrus, o galvą kirviu nukirto. Paikutis vedė karalaitę. Kai sumanė aplankyti tėvus, apsivilko senais skarmalais ir nuėjo kiaulių ganyti, o karalaitei liepė pas jo tėvus nakvynės prašytis ir niekuo nesistebėti. Jauniausiasis sūnus grįžo namo garsiai rėkaudamas ir pasisiūlė karalaitei patiekti vakarienę, esą jis ją pažįstąs ir karalaitė galinti būti jo pati. Kiti šeimos nariai tik šaipėsi iš tokių sūnaus žodžių. Vaikinas ištepė karalaitės rūbus, bet ta tik juokėsi. Vakare tėvai pasakė, kad jauniausiojo sūnaus lovą broliai užėmę, todėl paikutis pasakė einąs miegoti pas karalaitę. Kai ryte gražiai apsirengęs paikutis pasirodė su žmona, visi labai nustebo.