KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Buvo devyni broliai ir turėjo vieną seserį. Broliai tapo žalnieriais. Vyriausiasis išjodamas padovanojo seseriai žiedą. Kai Onutė užaugo ir žiedą surado, pasikinkė arkliuką į vežimaitį ir išvažiavo brolių aplankyti. Pakelėje paėmė zuikelį. Laumės Onutę pakvietė maudytis: pasakė, kad pas jas pieno upė tekanti ir raudono vyno iš kraštelio. Zuikelis seserį perspėjo, kad laumių upė krauju tekanti, o iš kraštelio ašarėlės. Sesuo paklausė zuikelio ir nėjo maudytis. Laumė jam išplėšė paskutines kojeles. Kai Onutė privažiavo antrą upę, laumė vėl pakvietė išsimaudyti. Zuikelis Onutę perspėjo, bet laumė jį sudraskė. Trečios laumės pakviesta, sesuo nuėjo maudytis. Besimaudant laumė pavertė seserį į utėlę, o pati pasivertė į blusą ir greičiau prišoko prie Onutės drabužių. Sesuo apsirengė skarmalais ir kartu su laume nuvažiavo į devynių brolių dvarą. Laumė pasakė esanti jų sesuo, o Onutė – tai laumė. Kai tikroji sesuo nuėjo ganyti žirgų, klausė, kodėl vyresniojo brolio žirgas neėdąs. Žirgas atsakė, kad laumė raganėlė su broleliais vyną gerianti, o brolių sesužėlė turinti žirgelius ganyti. Vyriausiasis brolis išgirdo žirgo žodžius, pakvietė Onutę jam galvą pautinėti ir pamatė ant sesers rankos savo dovanotą žiedą. Sesuo pasakė, kad žiedą jai mažai būnant brolis padovanojęs ir papasakojo, kaip laumė jos drabužius pavogusi. Broliai ištepė arklį smala ir liepė laumei jį mušti – laumė šėrė arkliui ir prilipo. Tada broliai liepė arkliui ją nešti per tyrus, per daubas, o grįžtant laumę jūrėse nusiplauti.