Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=5829 PAVADINIMAS: BsTB 1 49-13 Pasaka AT 551 – Apie karalių ir jo tris sūnus PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 1 tomas Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Karalius turėjo tris sūnus – du išmintingus ir vieną kvailą. Senas čigonas išpranašavo, jog po metų ir vienos dienos karalius apaks. Vyresnieji sūnūs išjojo ieškoti gydančių žolių, bet, prijoję vieną miestą, jame pasiliko, o tėvą pamiršo. Tada išjojo jauniausiasis sūnus. Jis nukeliavo iki to paties miesto, kaip ir broliai, bet jame nepasiliko – įsėdo į laivą ir išplaukė. Plaukdamas aplankė tris salas, kuriose sutiko klūpančius vilką, mešką ir liūtą. Liūtas patarė, kaip gauti akis gydančių vaistų, kurių būta slibino valdomame mieste. Karalaitis rado vaistus, bet pamatė prie jų miegojusią karalaitę ir ją pamylėjo. Išeidamas pasiėmė vaistus, šalia buvusį gėlo vandens butelį, duonos kepalą, o po stalu parašė savo vardą ir iš kokios jis karalystės. Parlėkęs slibinas iš piktumo perplyšo ir vilkas, meška bei liūtas tapo laisvi. Karalaitis aplankė žmonėmis atvirtusių meškos ir liūto žemes ir ten papuotavęs, už didelius pinigus karaliams paskolino stebuklingus duonos kepalą ir vandens butelį. Karalaitis į vilko žemes nebeužsuko, o nuskubėjo į miestą, kuriame jau ruošėsi pakarti jo brolius. Vyresnieji broliai iš užmigusio jaunėlio pavogė „matančias“ žoles, o jam pakišo „nematančių“. Tėvas medžiotojui liepė nužudyti jauniausiąjį sūnų ir parnešti jo širdį, kepenis ir plaučius. Medžiotojas karaliui parnešė šuns organus, o karalaitį paleido. Šis nuėjo mokytis malūnininko amato. Tuo metu karalaitei gimė sūnus. Sulaukęs septynerių, šis palindo po stalu ir perskaitė karalaičio paliktą užrašą. Karalaitė nukeliavo prie praregėjusio karaliaus rūmų, miestą apipylė paraku, nutiesė į jį raudono šilko kilimą ir liepė atsiųsti tą, kuris žoles pargabenęs. Karalaitė suprato, jog pas ją būta ne vyresniųjų karaliaus sūnų ir pagrasino sudeginti miestą. Medžiotojas prisipažino jauniausiojo karalaičio nenužudęs. Tada karalaitis grįžo pas tėvą, o po to nujojo pas karalaitę. Ji ir sūnus karalaitį pažino. Tuomet visi trys iškeliavo į karalaitės žemę ir ten susituokė, o pakeliui susigrąžino stebuklingus duonos kepalą ir vandens butelį. TURINYS: Teksto 1993 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 551, Gydantis vanduo, [21; 6] Atgal |