KNYGADVARIS

Lietuviškos pasakos įvairios. Pirma knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993. Šia knyga pradėta publikuoti visa Jono Basanavičiaus surinkta tautosaka, taip pat jo mitologiniai straipsniai bei studijos. Pirmame „Lietuviškų pasakų įvairių“ tome, išėjusiame 1903 m., pakartotinai pateiktos trys įžymiosios XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijos. Tomas pradedamas tekstais, paskelbtais 1857 m. Augusto Schleicherio „Lietuvių kalbos vadovo“ antroje knygoje, pavadintoje „Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas“ („Litauisches Lesebuch und Glossar“). Pasakos surinktos Mažojoje Lietuvoje – germanizacijos slegiamame krašte. Jos gana įvairios ne tik žanriniu atžvilgiu, bet ir siužetais. Kai kurie siužetai – grynai lietuviški. Antras pluoštas paimtas iš Kristupo Jurkšaičio knygos „Lietuvių pasakos ir pasakojimai“ („Litauische Märchen und Erzählungen“, 1898). Ši medžiaga, surinkta irgi Mažojoje Lietuvoje – gimtojoje Galbrasčių apylinkėje, užrašytojo daug kur nuspalvinta savosios tarmės ištekliais. Tarp pasakų esama ir sakmių, taip pat keliolika pasakojimų. Trečias pluoštas – Karlo Brugmanno 1880 m. Garliavos apylinkėje užrašytos pasakos. Keturias iš jų yra pasekusi talentinga pasakotoja Ieva (Ėva) Baugutė iš Raželių kaimo. Kiti pateikėjai (tikriausiai baiminantis gresiančių carinės valdžios persekiojimų) sužymėti raidėmis. Užrašytojas yra tiksliai perteikęs pasakų stilių, jų šnekamosios kalbos natūralumą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ pirmą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė, tekstologinius paaiškinimus pateikė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Pirmasis Lietuviškų pasakų įvairių tomas“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa 2008-2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Pirklio duktė norėjo vyro su žalia barzda. Dvidešimt keturių plėšikų vyresnysis nusidažė barzdą žaliai ir atjojo pas tą merginą. Plėšikas nupasakojo kelią į savo dvarą ir ši išjojo pas žaliabarzdį. Kelias girioje vis siaurėjo ir galiausiai ji turėjo pėsčia eiti. Prie namų durų rado du liūtus, o įėjusi pamatė paukštelį. Paukštis pasakė, kad tai plėšikų namas ir liepė pasislėpti po lova, o kai plėšikai užmigs, liūtams duoti pyrago ir bėgti. Grįžę plėšikai prisigėrė ir nužudė parsivestą merginą. Jos pirštelis su žiedu pasirideno po lova ir mergina jį įsidėjo į delmoną. Kai plėšikai sumigo, mergina pabėgo. Plėšikai vijosi, bet nepagavo. Vieną dieną vyresnysis plėšikas nusiskuto barzdą, likusiems plėšikams liepė sulįsti į statines ir taip visi nuvažiavo pas pirklį. Naktį bernas išgirdo statinėse kalbant ir apie tai pasakė pirkliui. Pirklys pasikvietė stiprių vyrų. Kai mergina parodė nukirstą pirštelį, vyrai visus plėšikus sugavo ir uždarė į kalėjimą. Mergina parodė kelią į plėšikų namą. Ten buvusius turtus išdalino vargdieniams, paukštelį mergina pasiėmė, liūtus – pirklys, o namą sudegino. Mergina daugiau žaliabarzdžio nenorėjo.