Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=4830 PAVADINIMAS: BsTB 13 148-140 Pasaka AT 301B [Levaitis, Kalnavertys ir Šamaūsis] PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 13 tomas Jonas Basanavičius. Levas lietuvių pasakose ir dainose.
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004
Tai pirmoji stambi lietuvių folkloristikos studija. Pradinius vienuolika jos skirsnių J. Basanavičius paskelbė 1907 metais ką tik pradėjusioje eiti jo tvarkomoje „Lietuvių tautoje“. Papildyta dar tiek pat skirsnių, ji 1919 m. buvo išleista atskira knyga. Pirmojoje dalyje pateikiama medžiaga – pasakojamosios tautosakos tekstai, lietuvių kalbos duomenys, tautodailės pavyzdžiai. Antrąją dalį sudaro J. Basanavičiaus atlikti tyrinėjimai, kitų tautų folkloro, mitologijos duomenys, istorinės bei kultūrinės įžvalgos, susijusios su nagrinėjama problema, cituojama daugybė lietuvių liaudies dainų.
Ši knyga – tai J. Basanavičiaus pastangos atskleisti, koks įvairus yra liūto paveikslas lietuvių tautosakoje ir kodėl šis tolimų kraštų gyvūnas taip dažnai joje minimas. „Tai įspūdingas, didžiulis lyginamasis lietuvių pasakų tyrinėjimas <...>. Nors jis ir su trakų-frigų teorijos prieskoniais, bet tokio darbo nėra buvę iki J. Basanavičiaus ir nėra iki šiol“ (Leonardas Sauka).
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tryliktą tomą parengė Kostas Aleksynas. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Tekstologinio parengimo aspektus aptarė Kostas Aleksynas, žodynėlį sudarė Vitas Agurkis.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Edita Korzonaitė ir dr. Jūratė Šlekonytė 2009 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.
ANOTACIJA: Motina su dukra grybavo, jos išsiskyrė. Mergina sutiko liūtą, kuris pagrasino praryti, jeigu ši netekės už jo. Mergina su liūtu nuėjo gyventi į urvą, susilaukė sūnaus. Šis nurito nuo urvo akmenį, motina ir sūnus išėjo į lauką. Kai atlėkė liūtas, vaikinas perplėšė jį. Levaitis išėjo ieškotis gyvenimo. Jis sutiko Kalnavertį ir Šamaūsį. Jie rado dvarą. Vienas iš iš vyrų likdavo virti valgyti, kiti eidavo medžioti. Atėjęs senis Kalnaverčiui ir Šamaūsiui išpjovė iš nugaros diržus. Levaitis išrėžė seniui diržus, primušė jį. Seniui pabėgus, Levaitis lopšyje nusileido skyle žemyn. Vaikinas rado dvi mergas, įsodino į lopšį, Kalnavertys ir Šamaūsis ištraukė jas. Kai rado trečią paną, rado ir senį. Vyrai užkėlė paną aukštyn, o kai pamatė, kad kelia senį, paleido grandinę. Krisdamas lopšys užmušė Levaitį. Piemenukas sudėjo jo kaulus ir privertė vanagą atnešti gyvojo bei gydančio vandens. Levaitis pagijo. Jis išgelbėjo varniukus, varnas sutiko parnešti jį į žemę. Kai nešant baigėsi varnui skirtas maistas, vyras išsipjovė gabalą mėsos iš kojos. Varnas prarijo Levaitį, tačiau jam paleido vidurius ir vyras išsilaisvino. Jis surado Kalnavertį ir Šamaūsį. Vyrai vedė panas ir liko gyventi dvare. TURINYS: [Levaitis, Kalnavertys ir Šamaūsis]
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 301 B, Stipruolis ir jo bendrakeleiviai, [208; 32] Atgal |