Knygadvario objektas
NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/objektas.php?OId=3992 PAVADINIMAS: BsTB 11 373-1 Pasaka AT 330 B, C+(AT 332) Kareivis ir smertis PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 11 tomas Įvairi tautosaka iš rinkinių. Surinko Jonas Basanavičius.
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002
Į šį tomą sudėti J. Basanavičiaus sukaupti tautosakos pluoštai, nepatekę į stambiąsias jo rengtas knygas. Kai kas buvo paskelbta periodiniuose leidiniuose ar sudėta į nedidelę knygelę, o dalis kūrinių mūsų laikus pasiekė rankraštynuose.
Dainos užrašytos įvairiais laikotarpiais – vienos tuomet, kai J. Basanavičius dar buvo gimnazistas (1866–1867), kitos – jau po daugiau kaip 40 metų (1909), kai jis, Lietuvių mokslo draugijai parūpinęs fonografą, vėl pasišovė užrašinėti dainas. Nepaprastos vertės yra „Lietuvių raudos“, spaudoje pirmąsyk paskelbtos 1926 m. Dauguma jų užrašyta Dzūkijoje, be to, pateikiama aukštaitiškų (užrašytų XIX a. viduryje) ir suvalkietiškų variantų. Į knygą pateko ir liaudies prozos kūrinių. Skyrius „Pasakojimai bei anekdotai apie kun. Antaną Strazdą“ – vienas iš ryškiausių tautosakos tekstų pluošų, skirtų neeilinei asmenybei. Tome paskelbta daugiau kaip pusketvirto šimto mįslių, pluošteliai patarlių, gamtos pamėgdžiojimų, senovinis žaidimas. J. Basanavičius kaupė prietarus, burtus, tikėjimus – jų pateko ir į šį tomą. Knygutėje „Medega mūsų tautiškai vaistinykystai“ (1898), kuria užbaigiamas šis „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomas, jis paskelbė turėtą liaudišką medžiagą apie ligas: jų pavadinimus, požymius, kilmės aiškinimus, gydymą. Tikroviški pastebėjimai, racionalūs aiškinimai čia susipynę su fantastiniais samprotavimais. Tai reikšmingas šaltinis tiriant lietuvių liaudies mediciną.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ vienuoliktą tomą parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Aelita Kensminienė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Jurga Dambrauskaitė 2009 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.
ANOTACIJA: Kareivis atitarnavęs ėjo namo. Jis sutiko tris ubagus, kuriems atidavė savo duoną. Trečiasis ubagas padovanojo kareiviui kortas, su kuriom visada išlošiąs pinigų, ir maišą, į kurį viską galima sukišti. Kareivis, sėdėdamas karčiamoj, pamatė karaliaus pastatytą namą, kuriame niekas negyveno, nes ten buvo daug velnių. Kareivis ten pabuvo vieną naktį, išlošė iš velnių daug pinigų, o juos pačius sukišo į maišą. Paskui jų pasigailėjo, paleido, tik vieną šlubą velnią pasiliko. Kareivis liko gyvent prie karaliaus, turėjo daug pinigų, vėliau vedė, sulaukė sūnaus. Kartą tas labai susirgo, kad nė vienas daktaras negalėjo išgydyti. Tuomet klausė velnio ir tas pasakė, kaip padėti sūnui. Kareivis paskui pradėjo gydyti visus žmones, bet susirgusio karaliaus negalėjo išgydyti. Karalius sakė tuomet nukirsiąs kareiviui galvą. Tada kareivis susitarė su mirtim ir ji paliko karalių gyvą. Paskui kareivis įkišo mirtį į maišą ir paliko miške. Niekas pasauly nebemirė, bet vėliau žmogus pamatė, kad tai blogai, ir išleido mirtį iš maišo. Pats gyveno ilgai, o paskui numirė. TURINYS: 2002 redaguota versija (Kereivis ir smertis)
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 330 B, C, Velniai terboje; išlošiančios kortos, [173; 61] TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 332, Mirtis kūma, [71; 70] Atgal |