KNYGADVARIS

Čia skelbiami 827 tautosakos kūriniai iš leidinio „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998“. Tai J. Basanavičiaus knygos „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių. Surinko dr. Jonas Basanavičius (1903)“ naujas leidimas. Skelbiama tautosaka apie vėles ir pomirtinį gyvenimą: pasakos (84), sakmės ir padavimai (656), pasakojimai (10), oracija (1), malda (1), rauda (1), giesmės (2), posakiai (5), tikėjimai (39), liaudies medicina (4). Tautosaką užrašė Vilius Kalvaitis (562 tekstai), Vincas Basanavičius, Jurgis Kazakevičius, Kostas Stiklius, Juozas Kovas ir kt. Kai kas paimta iš Adomo Liudviko Jucevičiaus, Augusto Schleicherio, Augusto Leskieno, Karlio Brugmano ir kitų publikacijų. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Lina Būgienė, dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Radvilė Racėnaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dokt. Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė, Jurga Dambrauskitė 2008 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas.

ANOTACIJA: Toje vietoje, kur Kakšbalis, buvo giria. Vėtra išlaužė girią, medžiai liko gulėti, apsamanojo ir atsirado bala. Girioje buvo ežerų, į kuriuos vėtra irgi privertė medžių. Bala išsiplėtė, jos viduryje liko ežerai, vadinami bedugniais. Žmonės juos matavo su ilgomis kartimis ar virvėmis, su pririštais akmenimis, bet nerado dugno. Kakšbalyje gyveno velnienė, kuri sėdėjo ant geležinės kėdės. Kartą ji įtraukė laivą iš debesies, kuris plaukė per balą ir jame apsigyveno. Velnienė dažnai iškildavo į paviršių. Žmonės parsivežė burtininką, kad jis išvarytų velnienę, tačiau jam nepasisekė su ja susitarti. Velnienė turėjo vaikų, kurie ateidavo į Kakšių karčemą ir šokdindavo mergas. Jie nudobdavo žmones, keliavusius per balą ar šalia jos. Velniai ateidavo pas piemenis, akėtojus ir, meluodami, prašydavo arklių, kurių negrąžindavo arba nuskandindavo. Kartą per Kakšų kiemą jojo kavalerijos raitelių kapralas.